2014 m., gruodžio 10 d., trečiadienis. Ką veikia redaktoriai, kol rašytojai rašo bevertes knygas?

Vienas kraštutinumas – kai kalbos redaktoriai beveik perrašo tekstą. Kitas - kai palieka tekste akivaizdžias klaidas. Atradau tai skaitydama Dariaus Rėkio knygą vaikams "Viską susapnuoti dar kartą".  Knyga pilna gramatinių klaidų. Neskiriamos ne tik išplėstinės aplinkybės ar pažyminiai, bet net ir kreipiniai. Atrodo, knygos autorius ir redaktorė užsimojo reformuoti lietuvių kalbos skyrybą ar bent jau panaikinti tokį skyrybos ženklą kaip kablelis. Visgi skyryba - mažiausia knygos problema.
Pasakoje (man dėl kūrinio apimties labiau norisi vadinti apysaka-pasaka, bet autorius nurodo pasakos žanrą) "Viską susapnuoti dar kartą" pasakojama apie fizinę traumą patyrusį ir vaikščioti nebegalintį Robertą. Robertą ištinka stebuklas -  užmigęs jis persikelia į sapno erdvę, palankią jam tuo, jog ten Robertas gali vaikščioti, tarytum neturėtų fizinės negalios. Sapno pasaulyje jis susipažįsta su Laima ir Jonu (Jonas - kalbantis akmuo), į sapno erdvę drauge su Robertu atkeliauja personifikuotas jo sieninis laikrodis Tiktaktikas. Robertas su naujais draugais leidžiasi į kelionę po sapno pasaulį, kur yra supažindinamas su šio pasaulio istorija ir patiria įvairių nuotykių.
Pasakojimo struktūra paprasta (ne iš tos serijos, kai paprasta nėra prasta), pasakojimas patetiškas, deklaratyvus, įkyriai didaktiškas. Siužetas neišbaigtas, tekstas panašus veikiau į juodraštį, į būsimo kūrinio planą nei į knygą. Personažų charakteriai neišvystyti, Jono ir Tiktaktiko buvimui apskritai sunku rasti motyvą. Perskaičius knygą susidaro įspūdis, jog ne tik skaitytojas pavargo ją skaitydamas, bet ir rašytojas - rašydamas. Galbūt todėl viename skyriuje užsimenama apie tarp sapno pasaulio valdovų Sapno bei Košmaro kilusį konfliktą ir laukiančią kovą, o kitame skyriuje kalbama apie jau įvykusią kovą. Taigi pasakoje, kurios pagrindas - nuotykis, trūksta svarbiausio dalyko - nuotykio. Neįtikina kūrinio pabaiga: Robertas, grįžęs iš sapno pasaulio, supranta, jog vėl gali vaikščioti. Buitinį pasakos tuščiažodžiavimą pabaigoje keičia manieringumas ir paskutiniame skyriuje stebime "gracingai šokančias snaiges".
Užmačiomis pasaka primena puikias Neringos Vaitkutės knygas "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna". Tačiau gerais norais viskas ir pasibaigia. Puslapyje www.knygos.lt į paieškos laukelį įvedus aptariamos knygos pavadinimą sistema sako, jog susidomėjusiems šia knyga gali patikti ir N. Vaitkutės tekstai. Aš nedrįsčiau kalbėti apie šias knygas kaip apie lygiavertes.Vienintelis knygoje nudžiuginęs dalykas - bandymas juokauti. Kartais iš tiesų buvo juokinga.