2014 m., rugpjūčio 8 d. Šiek tiek priešistorės

Kai buvau visai mažytis vaikas, mano tėvai susilaukė mano brolio ir, kaip tokiais atvejais įprasta, vyresniojo vaiko priežiūrą patikėjo seneliams. Iš tų ankstyvos vaikystės laikų pamenu vakarus, kai aplinkiniuose namuose viena po kitos išblėsdavo šviesos, o aš su seneliais susėsdavau jaukiausiam namų kambaryje ir jiedu paeiliui man sekdavo pasakas bei dainuodavo dainas. Šitaip laisvėjo mano mitinė sąmonė, o manyje augo būsima skaitytoja. Vėliau paaugau, pradėjau eiti į mokyklą, išmokau pažinti raides, jungti jas į skiemenis, o skiemenis - į žodžius. Seneliams nebereikėjo sekti pasakų - supratau, kaip malonu skaityti pačiai. Net būdama penkiolikos ar šešiolikos metų nepasidaviau madoms ir bibliotekoje sukiodavausi ne prie vakarietiškos suaugusiems skirtos literatūros lentynų, o prie kur kas kuklesnės paauglių knygų lentynos. Paskui užaugau dar labiau, baigiau mokyklą, įstojau į lietuvių filologijos studijas Vilniaus Universitete, tuo, be abejo, pašiurpindama šeimą. Dar po metų pasirinkau literatūros studijų kryptį. Vaikų bei paauglių literatūra pamažu užsimiršo, pradėjau skaityti įvairių šalių klasikinę literatūrą - kaip ir dera suaugusiam, aukštojo išsilavinimo siekiančiam žmogui. Nejau sulaukęs pilnametystės būsi toks nerimtas ir skaitysi vaikiškas knygas? O dar vėliau buvo studentiškos Velykų atostogos, kurių metu, dar labai nedrąsiai, bijodama sugriauti rimto žmogaus įvaizdį, bet ilgėdamasi prarastos vaikystės, iš bibliotekos pasiėmiau kadaise labai mėgtą knygą - lenkų rašytojo Edmundo Niziurskio "Penki melionai į rankas". Skaičiau ją tik vakarais, užsidariusi savo kambary, kad tik namiškiai nepamatytų. Įstojo vaikas į kažkokią filologiją, o dabar dar ir vaikiškas knygas skaityti ims... Išsyk po tų atostogų džiaugsmingai atradau, kad tarp pavasario semestro pasirenkamųjų dalykų yra... vaikų literatūra!  Ir dėsto ją K. Urba - žmogus, kurio pavardę pamenu iš paauglystės knygų palydimųjų straipsnių. O tada viskas ir prasidėjo...

P. S. Kodėl nuotykiautoja? Šį žodį nukniaukiau iš Neringos Vaitkutės knygų "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna" po to, kai jau buvau supratusi, jog vaikų literatūra man - nuostabiausias ir niekad nesibaigsiantis nuotykis.