2014 m., rugsėjo 12 diena, penktadienis. K. Navakas - "Žvėreliai mokosi draugauti"
Kęstutis Navakas, 2013 metais išleidęs knygelę „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“, nominuotą
Metų knygos rinkimams, 2014 metais išleidžia dar vieną knygelę vaikams –
„Žvėreliai mokosi draugauti“. Pirmoji knyga – pasaka apie uodą, vardu Udo, ir
dramblį, vardu Dra. Antrojoje knygelėje – jau keturios pasakos. Skaitytojams
žinoma „Udo ir Dra“ bei trys naujos: „Ge ir visi miško žvėrys“, „Ži ir Be stebi
saulėlydžius“ ir „Mū ir Miau nenori keistis vardais“.
Pasakų veikėjai – laukiniai ir naminiai gyvūnai,
paukščiai, vabzdžiai: lapė, vilkas, uodas, dramblys, žirafa, beždžionė, katė,
karvė. Kai kurie iš jų gerai žinomi folklorinių lietuvių pasakų tradicijoje,
bet Kęstutis Navakas suteikia jiems individualumo. Vilkas čia ne plėšrus ir
pavojingas, kaip įprasta, o atsargus („Visi žvėrys patikėjo. Tik vilkas ne. Nes
vilkai niekuo netiki.“ (p. 11), karvė ne ištikima vienišos našlaitės draugė, o
valiūkiška arba nuliūdusi, sprendžianti tapatybės klausimą. Kęstučio Navako
žvėreliai neturi nieko bendro su tradiciškai įsivaiduojamais jų charakteriais,
nedaug bendro turi ir su tikrove, žmogiškuoju pasauliu – gyvena ir veikia
nepriklausomai nuo žmonių, Navako kuriamas pasaulis nutolęs nuo buities ir
atsiduria labai arti filosofinės plotmės.
Pasakos dėl jų mažos apimties autoriaus
vadinamos trumpasakaitėmis. Kiekviena jų turi prierašą, kuriame nurodoma
pagrindinė mintis, paaiškinimas, į ką šioje pasakoje derėtų atkreipti dėmesį. Pirmoji
pasaka – „Ge ir visi miško žvėrys: trumpasakaitė apie tai, kaip nebūti vienam
ir susirasti draugų“. Pasakaitės centre – genys Ge, gyvenantis visiškai vienas
dideliame miške. Netrukus genys sužino, kad kitame miške yra daug žvėrių, ir
sumano juos pasikviesti pas save. Deja, kito miško žvėrys nenori keliauti į
tuščią mišką (net jei visi kartu). Geniui Ge tenka pasitelkti gudrybę, norint
persivilioti kito miško žvėris pas save. Pasakoje išryškinama vienišumo tema:
„Nuo ryto iki vakaro genys Ge snapu kaldavo medį. Po to – kitą medį. Po to –
trečią. Nes kai tu vienas, tai nors galvą į medį trankyk, kaip liūdna.“ (p. 6) Antroji
pasaka skaitytojams turėtų būti žinoma – “Udo ir Dra niekaip nesusikalba:
trumpasakaitė apie tai, kaip pamatyti šalia esančius ir pačiam nebūti
nepastebėtam”. Trumpoje pasakoje, regis, nieko neįvyksta – dramblys eina per
džiungles, ant jo nugaros tupi uodas, kurio dramblys nemato, uodas irgi nemato
dramblio, jiedu garsiai kartoja vienas kito žodžius ir nesupranta, iš kur
skilnda antrasis balsas. Žiūrint iš personažų pusės – vyksta monologas, tačiau
žiūrint iš skaitytojo pozicijos – dialogas; visiškai nieko nepasakantis,
nesuteikiantis jokios informacijos, bet komiškas, o po pirmaplaniu nesusikalbėjimu,
nieko nepasakymu slypi didelė išmintis. Tą išmintį reziumuoja antilopė Gnu:
-
Matei,
kas ten buvo? – tarė ji pro šalį skrendančiam paukščiukui. – Jei būsi per
didelis, nematysi mažų. Girdėsi tik balsus. O jei būsi per mažas, didelis tave
nusineš į mišką.
-
Žinau,
– atsakė paukščiukas, - bet mes nei dideli, nei maži. Mes tokie, kokie turim
būti. (p. 26)
Trečioji
pasaka – “Ži ir Be stebi saulėlydžius: trumpasakaitė apie tai, kaip rasti
bendrą sprendimą ir gyventi nesipykstant”. Pasakojama apie viename name
gyvenančias, bet nelabai sugyvenančias beždžionę ir žirafą. Žirafos statytame
name visi langai – labai aukštai, todėl beždžionė negali stebėti saulėlydžių, o
visi baldai tame name – labai žemai, todėl žirafa negali pažiūrėti į savo
atvaizdą veidrodyje. Nors kambario draugės aršiai nesipyksta, bet nevengia
patraukti viena kitą per dantį – jų pasikalbėjimai yra viena iš pasakos komizmo
priežasčių. Pabrėžiamos tam tikros įprastos veikėjų savybės (beždžionės
lepumas, susireikšminimas, o žirafa turbūt neturi literatūroje nusistovėjusio
vaizdinio, tad jos charakteris lieka K. Navako fantazijai – žirafa rodoma kaip
šiek tiek romantiškas, griežtas, racionalus ir kandus padaras). Kaip minėta,
dvi draugės gyvena kartu, bet dėl nesutampančių interesų išgyvena tam tikrą
vienišumo formą: jų bendravimas – nuolatiniai apsižodžiavimai. Taigi juodviems
reikia rasti kompromisą, tačiau nė viena nerodo iniciatyvos spręsti problemą. Bet
vieną vakarą žirafa Ži nusprendžia žengti pirmąjį žingsnį bendro sutarimo link.
Tai nėra sąmoningas jos sprendimas, autorius nerodo gyvūnų sąmonės turinio
pasikeitimo, žirafos sprendimas priklauso, regis, nuo atsitiktinumo: „Bet vieną
vakarą, kai saulė leidosi itin gražiai, žirafa Ži tarė:
-
Man gaila, kad tu ten po stalu, kai čia taip
gražu. Lipk mano kaklu. Abi pasižiūrėsim.
-
Ačiū, Ži, - džiugiai atsakė beždžionė Be. – O
lipdama dar pasiimsiu šukas ir tave sušukuosiu.“ (p. 37)
Teigiamas žirafos parodytas
pavyzdys paskatina ir beždžionę pasikeisti ir nuo šiol jos padeda viena kitai
ir gerai sutaria. Ketvirtoji, paskutinė pasaka – „Mū ir Miau nenori keistis
vardais: trumpasakaitė apie tai, kaip nebijoti būti kitokiam ir jaustis
laimingam“ – sprendžia tapatybės klausimą. Karvė Miau bei katė Mū gyvena
smagiai ir draugiškai, kol kaimo žmonės pradeda šaipytis iš jų vardų ir
šeimininkai, neapsikentę tokios situacijos, pakeičia gyvūnų vardus: karvę pavadina
Mū, o katę – Miau. Nuo tos dienos gyvūnai tampa liūdni, atsiskiria vienas nuo
kito, katė liaujasi gaudyti peles, o karvė ima duoti mažiau pieno (taigi
tarytum praranda savastį – nebeatlieka savo funkcijos). Vardas šioje pasakoje
suvokiamas kaip svarbi tapatybės dalis. Laimei, šeimininkai greitai tai
supranta ir gražina gyvūnams tikruosius jų vardus. Ir gyvūnai vėl ima šypsotis.
„Ir karvė su kate vėl ėmė vaikščioti viena pas kitą. Tik tada senukai suprato
kodėl. Kai karvė pievoje mūkdavo, katė galvodavo, kad tai ją šaukia. O kai katė
miaukdavo, karvė galvodavo, kad šaukia ją. Ir abi džiaugdavosi, nes gera
girdėti tave šaukiant vardu.“ (p. 50)
Alegorinės K. Navako trumpasakaitės patraukia
skaitytoją netikėtais siužeto posūkiais, įdomiais, lyg ir nieko nesakančiais, o
kartu – išsamiais, sentencijų titulo vertais apibendrinimais, subtiliu
pasakojimu, humoro jausmu, individualiais veikėjais. Kaip minėta, visiškai
tradiciniai gyvūnai čia pamatomi kitaip, jie įgyja individualumo, savitumo, o
jų žodžiams bei poelgiams suteikiama apibendrinamoji galia. Tokie pasakymai
kaip „Visi žvėrys patikėjo. Tik vilkas ne. Nes vilkai niekuo netiki.“ (p. 11)
arba „ Uodai niekada nežino, kur skrenda. Jiems tik skristi, o kur – nesvarbu.
Jiems ir nutūpti nesvarbu ant ko. Uodai labai draugiški, todėl skrenda bet kur
ir tupia ant bet ko. <...> Drambliai irgi vaikšto, kur nori. Niekas jiems
kelio nerodo.“ (p. 18) viena vertus, suveikia tik knygos kontekste, kita
vertus, palieka galimybę sutapatinti pasakų situacijas su tikrovės situacijomis
ir apibendrinti jau ne pasakos suteikiamas patirtis, o pačią tikrovę. O tokios
reziumė kaip „kai tu vienas, tai nors galvą į medį trankyk, kaip liūdna“ (p. 6)
arba „gera girdėti tave šaukiant vardu“ (p. 50) turi universalaus apibendrinimo
galią.
Prie pasakų poetikos galima minėti savotiškus
refrenus – tam tikrų frazių atkartojimus, irgi padedančius apibendrinti
reiškinius, suartinti skirtingus veikėjų paveikslus: „ Be imdavo daiktus iš
vienos vietos ir dėdavo į kitą. Beždžionėms tai patinka, nors pabosta. O žirafa
Ži žiūrėdavo į saulėlydžius pro vieną langą ir į mėnulį pro kitą. Žirafoms tai
irgi patinka, nors pabosta.“ (p. 35)
Labai aiški pasakų didaktika – autorius moko
tokių vertybių kaip draugystė, sutarimas, kompromiso ieškojimas, kalba apie vienatvę,
liūdesį, rodo, kad net sunkias problemas galima išspręsti, jei tik esi sumanus
ir neprarandi vilties. Tačiau didaktizmas neerzina, kadangi pateikiamas
subtiliai, ne tiesiogiai įvardijant daromas klaidas ir teisingus jų sprendimus,
o iliustruojant viską pasakojimu. Skaitytojui paliekama pačiam suprasti, ką ir
kaip reikia daryti. Išminties pateikimo forma K. Navako pasakaitės gali būti
prilyginamos tokiai klasikinei mažajam skaitytojui skirtai literatūrai kaip E.
De Sent Egziuperi „Mažasis princas“ arba S. Kozlovo „Ežiukas rūke“. Iš tokio
sugretinimo, be abejo, akivaizdu, kad „Žvėreliai mokosi draugauti“ tinka ne tik
vaikams. Neretas suaugusysis, tikėtina, iš šios knygos išmoks daugiau nei
vaikas.
Knygą iliustarvo dailininkė
Marija Smirnovaitė. Iliustracijos ryškiaspalvės, linksmos, paveikslėliai
nesudėtingi – sudaryti iš paprasčiausių figūrų (apskritimų, kvadratų,
stačiakampių ir pan.), todėl mažajam skaitytojui nebus sudėtinga į jas
įsižiūrėti, išlaikyti dėmesį prie paveikslėlių, atpažinti vaizduojamus
žvėrelius.
„Žvėreliai mokosi draugauti“ – greitai
perskaitoma, nesudėtingo siužeto, bet sunkiasvorė pasakų knyga vaikams.
Subtili, poetiška ir linksma, išmintinga ir tiesiog – graži knyga. O būti
gražiu yra daugiausia, ką gali tekstas.
