2014 m., rugpjūčio 20 d., trečiadienis. Paukštukas liudija

Šįsyk ne apie vaikų literatūrą. Šį kartą - apie mano gyvenimo jungiamąją grandį -  apie poeziją.

Rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido Aivaro Veiknio poezijos knygą "Paukštuko liudijimai". Tai antroji poeto knyga, pirmasis eilėraščių rinkinys "Raktai" išleistas 2007 metais, tačiau tos knygos niekada nebuvo prekyboje - iš leidyklos poetas ją parsivežė tiesiai namo, nusivylęs knyga nepanoro jos platinti. Taigi "Paukštuko liudijimus"  galima laikyti debiutine knyga. "Pirmoji pergalė, knyga, kuri / Saldi kaip cukrumi barstyta duona." (p. 60)
Aivaras - pagal amžiaus kategorijas dar jaunas poetas, bet pagal tai, ką ir kaip rašo - jau labai senas. Poetas visiškai pasiduoda kalbos diktatūrai: tai poezija, "kurioje savo darbą jau dirba kalba - o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą." (Aidas Marčėnas)

Nepaisant šiurkščių žodžių, tai jautri poezija, persismelkianti per odą, kaulą, kraują, kupina skaudžių asmeninių patirčių, bet turinti galią apibendrinti, atliepti skaitytojų patirtis. Aivaras - formos meistras, todėl kiek liūdna matyti, jog pusė knygos eilėraščių parašyta verlibru. Liūdna ir tai, kad į knygą nepateko daug gerų A. Veiknio eilėraščių. Tikiuosi, jie liko kitoms knygoms.

"Paukštuko liudijimai" - vienas gražiausių šios vasaros poetinių įvykių.

Aidintis

Šiai minutei sugalvoti
graudžiai kukčioja gegutė,
du šuneliai ima loti -
tobuliau negali būti,

gali būti, gali būti,
tai tik tuščias aidas aido -
girioj kukčiojo gegutė,
kol saulutė nusileido,

išsisklaidė dūmai gryčių,
šuliniuos vanduo užmigo,
sprogo obelys lyg tyčia
ir visus, visus užsnigo,

o žvaigždutė susiglamžius
sidabru danguj pasruvo,
nežinau, koks buvo amžius,
tik manęs, žinau, nebuvo.


Jaunų poetų knygose įprasta ieškoti įtakų. Tai daryti Aivaro knygoje būtų bergždžia - jei ir yra čia kitų poetų tekstų įtakos, ji taip meistriškai paslėpta, jog nė akyliausia akis neras. Vienintelė aiški įtaka čia - pats gyvenimas - asmeniškas, dažnai nepalankus jį gyvenančiam, bet palankus poezijai.

"Paukštuko liudijimus" galima įsigyti rašytojų sąjungos knygynėlyje Vilniuje, K. Sirvydo g. 6.

2014 m., sekmadienis, rugpjūčio 10 d.

Niekada nemėgau fantasy žanro. Vaikystėje skaičiau "Harį Poterį", dar keletą šio žanro knygų, bet visos pasirodė nuobodžios, skaitymas buvo varginantis. Išimtis - Tolkieno "Hobitas". Po šios dar mėginau skaityti "Žiedų valdovą", tačiau tuo metu buvau jauna ir neatsakinga skaitytoja, todėl trilogija pasirodė neįveikiama. Paskui ilgą laiką nebeturėjau reikalų su fantasy literatūra. Kiek vėliau, jau suaugusi, perskaičiau "Narnijos kronikas", bet ne iš noro dar kartą pamėginti perkąsti fantasy žanrą, o veikiau iš pagarbos C. S. Lewis'ui, kurį atradau kaip teologijos filosofą ir krikščionybės apologetą. Per vaikų literatūros paskaitas taip pat teko susipažinti su fantasy ir nuomonė į žanrą kiek pakito, bet ne tiek, jog susimąstyčiau, kad vaikystėje galbūt skaičiau nekokybiškai parašytas, geros literatūros kriterijų neatitinkančias knygas, ir tik todėl, o ne dėl žanro subtilybių jos pasirodė atstumiančios. Pagaliau, šią vasarą, į rankas pakliuvo dvi Neringos Vaitkutės knygos, esmingai pakeitusios mano negatyvius nusistatymus. Plačiau apie tai - recenzijoje:
http://paaugliams.skaitymometai.lt/index.php?-932653621

2014 m., rugpjūčio 9 d., šeštadienis. Jeigu būčiau Hemulis
1914 m. rugpjūčio 9 d., lygiai prieš šimtmetį Suomijoje, skulptoriaus ir dailininkės šeimoje gimė Tuvė Janson, į vaikų literatūrą atvedusi Trolių Mumių šeimyną ir daugybę jų draugų. Šiandien švenčiame Tuvės Janson gimtadienį, šia proga kultūrinėje spaudoje ne kartą paminėta jos pavardė, todėl, nenorėdama ko nors atkartoti, nesiimu rašyti dar vieno straipsnio, o tik dalinuosi savo pamėgto personažo charakterizacija.

Hemuliai - amžini paniurėliai, irzlūs, negatyvūs kritikai, besidomintys tik savimi bambekliai. Įprastai hemuliai turi kokį nors hobi, griežtai apribojantį jų sąmonę. Apysakoje-pasakoje "Burtininko skrybėlė" hemulis, užbaigęs pašto ženklų kolekciją, jaučiasi prislėgtas, nes jo gyvenimas tarytum baigėsi: "Būtent! - beviltiškai sušuko Hemulis. - Ji baigta! Man nebetrūksta nė vieno pašto ženklo, nė vieno atspaudo. Surinkau visiškai visus! Ko man dabar imtis?" Taigi hemuliams reikia nuolatinės veiklos, tačiau ji privalo būti orientuota į vieną objektą, nuotykių ir netikėtumų hemuliai nepakenčia. Hemuliai atspindi sustabarėjusį mąstymą, yra radikali priešprieša tyram bei naiviam Muminuko ir kitų personažų pasauliui.Nesupranta vaikų pasaulio dėsnių, nori užgniaužti vaikišką džiugesį. Bjaurų hemulių būdą švelnina komiška jų išorė - visi hemuliai (net ir vyr. g.) dėvi sijonus. Hemulių reakcijos į situacijas ir juos ištinkančios bėdos hiperbolizuojamos, šaržuojamos, gal net sukarikatūrinamos: "Ir tada sukaukė hemulis klaikiau negu sirena. <...> Hemulis pasileido jam įkandin bėgčiomis. Audra pakėlė aukštyn jo suknią, ėmė ją plaikstyti ir plakti. Lyg didžiulis popierinis aitvaras hemulis plasnojo virš žemės, kol įstrigo į krūmą. Tenai jis užsidengė sunkia galvą, netekęs bet kokios vilties. <...> Ir nubėgo, kiek jam leido raukinių skutai." (Citata iš knygos "Kometa artėja"). Hemuliai šiek tiek isteriški, bailūs, pašaipūs (šaiposi netgi vieni iš kitų), vienišiai. Atspindi kraštutinumus (vieni - niurzgos, kiti - pašaipūnai ir panašiai). Bet hemuliai nėra blogi, niekada niekam nekenkia vedini piktos valios, kartais net parodo geranoriškumą - viena hemulė išgelbsti Snusmumriką nuo kalėjimo ir mezga visiems puskojines. Atsiradus neišvengiamai būtinybei, hemuliai, kad ir labai nenoriai, gali leistis į nuotykį ir padėti kitiems personažams siekti tikslo, žinoma, visada stengiasi iš to išpešti naudos sau. Prie teigiamų hemulių bruožų galima paminėti ir tai, kad jie nėra godūs, jiems nereikia brangių daiktų, priešingai nei, pvz., Snifui, jie nėra kaupikai, kokios yra, pvz., filifjonkos. Hemuliams reikia visai nedaug, kad pasijustų laimingais - ramybės ir hobio. Polinkiu į moralizavimą, į perfekcionizmą, niūria prigimtimi, hiperbolizuotomis būdo savybėmis hemuliai - vieni iš ryškiausių Tuvės Janson sukurtų personažų, o man dėl šaržuoto jų prigimtinio negatyvizmo - vieni simpatingiausių.

2014 m., vis dar rugpjūčio 8 d.

Šį blog'ą ketinu naudoti ir kaip savo tekstų archyvą. Dalinuosi nuorodomis į keletą mano darbų.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-17-kestutis-urba-iki-vaiku-literaturos-reikia-uzaugti/111649 - pirmasis prasmingas mano darbas. Pokalbis su neabejotinai geriausiu vaikų literatūros kritiku bei tyrinėtoju, su žmogumi, kurį labai vertinu, į kurį stengiuosi lygiuotis. Tekstas publikuotas žurnale "Pašvaistė".
http://literaturairmenas.lt/2014-05-23-nr-3475/1776-knygos/2791-rasa-mileryte-metas-kalbeti-apie-tai-apie-ka-patogiausia-tyleti - tikiuosi kada nors parengti interviu su K. Saja.
http://literaturairmenas.lt/2014-05-30-nr-3476/1793-knygos/2815-rasa-mileryte-sviesa-is-palepes
http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-217465433 - sakyčiau, įdomus ir provokatyvus interviu. Tekstas publikuotas žurnale "Pašvaistė".
http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?385984179 - recenzija apie didelio skaitytojų dėmesio sulaukusią knygą.
http://www.skaitymometai.lt/index.php?-325455385
http://www.skaitymometai.lt/index.php?-263162555 - ne pats geriausias mano tekstas...

Regis, kol kas tik tiek. Bet gera pradžia, kaip sakoma - ... Šiuo metu aktyviai susirašinėju su jauna rašytoja Akvilina Cicėnaite, tikiuosi, netrukus bus parengtas interviu.

2014 m., rugpjūčio 8 d. Šiek tiek priešistorės

Kai buvau visai mažytis vaikas, mano tėvai susilaukė mano brolio ir, kaip tokiais atvejais įprasta, vyresniojo vaiko priežiūrą patikėjo seneliams. Iš tų ankstyvos vaikystės laikų pamenu vakarus, kai aplinkiniuose namuose viena po kitos išblėsdavo šviesos, o aš su seneliais susėsdavau jaukiausiam namų kambaryje ir jiedu paeiliui man sekdavo pasakas bei dainuodavo dainas. Šitaip laisvėjo mano mitinė sąmonė, o manyje augo būsima skaitytoja. Vėliau paaugau, pradėjau eiti į mokyklą, išmokau pažinti raides, jungti jas į skiemenis, o skiemenis - į žodžius. Seneliams nebereikėjo sekti pasakų - supratau, kaip malonu skaityti pačiai. Net būdama penkiolikos ar šešiolikos metų nepasidaviau madoms ir bibliotekoje sukiodavausi ne prie vakarietiškos suaugusiems skirtos literatūros lentynų, o prie kur kas kuklesnės paauglių knygų lentynos. Paskui užaugau dar labiau, baigiau mokyklą, įstojau į lietuvių filologijos studijas Vilniaus Universitete, tuo, be abejo, pašiurpindama šeimą. Dar po metų pasirinkau literatūros studijų kryptį. Vaikų bei paauglių literatūra pamažu užsimiršo, pradėjau skaityti įvairių šalių klasikinę literatūrą - kaip ir dera suaugusiam, aukštojo išsilavinimo siekiančiam žmogui. Nejau sulaukęs pilnametystės būsi toks nerimtas ir skaitysi vaikiškas knygas? O dar vėliau buvo studentiškos Velykų atostogos, kurių metu, dar labai nedrąsiai, bijodama sugriauti rimto žmogaus įvaizdį, bet ilgėdamasi prarastos vaikystės, iš bibliotekos pasiėmiau kadaise labai mėgtą knygą - lenkų rašytojo Edmundo Niziurskio "Penki melionai į rankas". Skaičiau ją tik vakarais, užsidariusi savo kambary, kad tik namiškiai nepamatytų. Įstojo vaikas į kažkokią filologiją, o dabar dar ir vaikiškas knygas skaityti ims... Išsyk po tų atostogų džiaugsmingai atradau, kad tarp pavasario semestro pasirenkamųjų dalykų yra... vaikų literatūra!  Ir dėsto ją K. Urba - žmogus, kurio pavardę pamenu iš paauglystės knygų palydimųjų straipsnių. O tada viskas ir prasidėjo...

P. S. Kodėl nuotykiautoja? Šį žodį nukniaukiau iš Neringos Vaitkutės knygų "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna" po to, kai jau buvau supratusi, jog vaikų literatūra man - nuostabiausias ir niekad nesibaigsiantis nuotykis.