2015 m., balandžio 13 d., pirmadienis. Louis Sacahr - "Berniukas mergaičių tualete"

Ko išmokstu, anksti atsikėlusi ir perskaičiusi knygą?

"Ar tu nori dalintis su juo savo jausmais? Tik šitaip atsiranda tikra draugystė: kalbantis, atvirai išsipasakojant. Taip, kaip dabar mudu atvirai kalbamės vienas su kitu. Todėl ir esame draugai."

"Bet tu man patinki. Juk gali man patikti, ar ne? Ir visai nereikia, kad tau patikčiau aš."

"Jiedu stovėjo ant nelabai švarios žolės ir žiūrėjo vienas į kitą. Mėlynė aplink Džefo akį buvo jau žalsvai ruda. Džefas pakėlė kumščius.
Berniukai susibūrė aplink juos ratu.
- Na, duok jam, - paragino Brajanas.
- Įtaisyk jam dar vieną mėlynę, - kurstė Raselas.
Bredlis pasiruošė. Jis jau pakėlė kumščius, bet greitai nuleido juos. Jam kilo mintis.
- Sveikas, Džefai, - pasakė jis.
Robis prunkštelėjo.
Džefas išplėstomis akimis pažiūrėjo į jį, paskui atsakė:
- Sveikas, Bredli.
Bredlis nusišypsojo. Tada ištiesė ranką.
Džefas irgi nusišypsojo. Taip nuoširdžiai jis šypsojosi jau seniai. Jis paspaudė savo geriausiam draugui ranką.
Berniukai liko apstulbę. Visi neteko žado.
Galiausiai pirmas prabilo Endis:
- Gal nori pažaisti krepšinį, Bredli? - paklausė jis.
Bredlis sutrikęs pažiūrėjo į jį.
- Kad aš nelabai moku, - atsakė.
- Nieko baisaus. Mes irgi nelabai mokam, - tarė Džefas ir patapšnojo jam per petį.
- Dabar komandose turėsime po lygiai!  - tarė Robis."

"Na, o kas gi čia blogo? Jeigu pabaisa pasveikina tave, tai privalai jai atsakyti. O jeigu neatsakysi, tai aš turėsiu gerai pagalvoti, kuris jūsų iš tikro yra pabaisa."

2015 m., Sausio 8 d., ketvirtadienis.


Man rodos, imu nemėgti skaitymo. Arba, kaip svarsto Paukštelis Finč, "aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek." Taigi kol niekas negraso to uždrausti, naują knygą imu su tam tikra baime, skaitydama nerimastingai skaičiuoju, kiek puslapių liko (kad tik greičiau jie bėgtų!) ir kiek jau laiko prasėdėjau prie knygos. Skaitydama vis mažiau išmokstu ir patiriu vis mažiau malonumo. Turbūt tai reiškia, kad renkuosi prastą literatūrą. Kaip bebūtų - knygų valandos man jau dažnai nuobodžio valandos. Ir nėra paguodos - žinau, kad kuo daugiau perskaitysiu, tuo mažiau rasiu kuo nustebti. Tad - stengiuosi skaityti reikiamas knygas kuo greičiau, kad daugiau laiko liktų neskaitymui. Ir labai retai nutinka taip, kaip dabar su Harper Lee knyga "Nežudyk strazdo giesmininko": skaičiuoju puslapius bijodama - kad tik nesibaigtų, kad turėčiau ką atsiversti rytoj, o jei pasiseks - gal net ir poryt! (Kad apskritai būtų dėl ko to rytojaus laukti, kad būtų dėl ko eiti miegot). Todėl sukaupusi valią užverčiu knygą ties 150-uoju puslapiu ir traukiuosi tolyn. Ir ramiai užmingu žinodama, kad ryte bus verta nubusti.

2014 m., rugpjūčio 20 d., trečiadienis. Paukštukas liudija

Šįsyk ne apie vaikų literatūrą. Šį kartą - apie mano gyvenimo jungiamąją grandį -  apie poeziją.

Rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido Aivaro Veiknio poezijos knygą "Paukštuko liudijimai". Tai antroji poeto knyga, pirmasis eilėraščių rinkinys "Raktai" išleistas 2007 metais, tačiau tos knygos niekada nebuvo prekyboje - iš leidyklos poetas ją parsivežė tiesiai namo, nusivylęs knyga nepanoro jos platinti. Taigi "Paukštuko liudijimus"  galima laikyti debiutine knyga. "Pirmoji pergalė, knyga, kuri / Saldi kaip cukrumi barstyta duona." (p. 60)
Aivaras - pagal amžiaus kategorijas dar jaunas poetas, bet pagal tai, ką ir kaip rašo - jau labai senas. Poetas visiškai pasiduoda kalbos diktatūrai: tai poezija, "kurioje savo darbą jau dirba kalba - o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą." (Aidas Marčėnas)

Nepaisant šiurkščių žodžių, tai jautri poezija, persismelkianti per odą, kaulą, kraują, kupina skaudžių asmeninių patirčių, bet turinti galią apibendrinti, atliepti skaitytojų patirtis. Aivaras - formos meistras, todėl kiek liūdna matyti, jog pusė knygos eilėraščių parašyta verlibru. Liūdna ir tai, kad į knygą nepateko daug gerų A. Veiknio eilėraščių. Tikiuosi, jie liko kitoms knygoms.

"Paukštuko liudijimai" - vienas gražiausių šios vasaros poetinių įvykių.

Aidintis

Šiai minutei sugalvoti
graudžiai kukčioja gegutė,
du šuneliai ima loti -
tobuliau negali būti,

gali būti, gali būti,
tai tik tuščias aidas aido -
girioj kukčiojo gegutė,
kol saulutė nusileido,

išsisklaidė dūmai gryčių,
šuliniuos vanduo užmigo,
sprogo obelys lyg tyčia
ir visus, visus užsnigo,

o žvaigždutė susiglamžius
sidabru danguj pasruvo,
nežinau, koks buvo amžius,
tik manęs, žinau, nebuvo.


Jaunų poetų knygose įprasta ieškoti įtakų. Tai daryti Aivaro knygoje būtų bergždžia - jei ir yra čia kitų poetų tekstų įtakos, ji taip meistriškai paslėpta, jog nė akyliausia akis neras. Vienintelė aiški įtaka čia - pats gyvenimas - asmeniškas, dažnai nepalankus jį gyvenančiam, bet palankus poezijai.

"Paukštuko liudijimus" galima įsigyti rašytojų sąjungos knygynėlyje Vilniuje, K. Sirvydo g. 6.