2015 m., balandžio 13 d., pirmadienis. Louis Sacahr - "Berniukas mergaičių tualete"

Ko išmokstu, anksti atsikėlusi ir perskaičiusi knygą?

"Ar tu nori dalintis su juo savo jausmais? Tik šitaip atsiranda tikra draugystė: kalbantis, atvirai išsipasakojant. Taip, kaip dabar mudu atvirai kalbamės vienas su kitu. Todėl ir esame draugai."

"Bet tu man patinki. Juk gali man patikti, ar ne? Ir visai nereikia, kad tau patikčiau aš."

"Jiedu stovėjo ant nelabai švarios žolės ir žiūrėjo vienas į kitą. Mėlynė aplink Džefo akį buvo jau žalsvai ruda. Džefas pakėlė kumščius.
Berniukai susibūrė aplink juos ratu.
- Na, duok jam, - paragino Brajanas.
- Įtaisyk jam dar vieną mėlynę, - kurstė Raselas.
Bredlis pasiruošė. Jis jau pakėlė kumščius, bet greitai nuleido juos. Jam kilo mintis.
- Sveikas, Džefai, - pasakė jis.
Robis prunkštelėjo.
Džefas išplėstomis akimis pažiūrėjo į jį, paskui atsakė:
- Sveikas, Bredli.
Bredlis nusišypsojo. Tada ištiesė ranką.
Džefas irgi nusišypsojo. Taip nuoširdžiai jis šypsojosi jau seniai. Jis paspaudė savo geriausiam draugui ranką.
Berniukai liko apstulbę. Visi neteko žado.
Galiausiai pirmas prabilo Endis:
- Gal nori pažaisti krepšinį, Bredli? - paklausė jis.
Bredlis sutrikęs pažiūrėjo į jį.
- Kad aš nelabai moku, - atsakė.
- Nieko baisaus. Mes irgi nelabai mokam, - tarė Džefas ir patapšnojo jam per petį.
- Dabar komandose turėsime po lygiai!  - tarė Robis."

"Na, o kas gi čia blogo? Jeigu pabaisa pasveikina tave, tai privalai jai atsakyti. O jeigu neatsakysi, tai aš turėsiu gerai pagalvoti, kuris jūsų iš tikro yra pabaisa."

2015 m., balandžio 9 diena, ketvirtadienis. Leonas Leisonas - "Berniukas ant medinės dėžės"

Kita jauna 19-20 metų žydė inteligentė, apsirengusi pilku paltu su juoda kailio apykakle, vedina trejų ketverių metų berniuku mėlynu paltuku, puola ant žemės (nepaisydama purvo), bučiuoja karininko kojas ir maldauja palikti gyvą, apkabina purvinus batus ir maldauja; tasai, norėdamas ištraukti koją, spiria bato galu į žandikaulį, taip ištraukia koją iš jos glėbio, bet nubrozdina skruosto odą, kraujas susimaišo su purvu. Žydė guli ir mėšlungiškai maldauja, kitas kareivis smogia jai buože, ji griebia buožę ir... bučiuoja, klūpėdama kelyje prie įėjimo į skerdyklą. Tuomet kareivis griebia verkiantį berniuką, išsupa jį ir numeta už tvoros kaip malką, o ten vėl pakelia buožę, norėdamas mušti vaiką. Žydė metasi į priekį, bėga už spygliuotos tvoros. Kad apsaugotų vaiką. O jiems tik to ir reikėjo. Šūviai vis dar aidi.

                      Tai mane bene labiausiai sukrėtusi ištrauka iš „Panerių dienoraščio“ – knygos, kurioje lenkų žurnalistas Kazimieras Sakovičius pasakoja apie masines žydų žudynes Lietuvoje, Paneriuose, vykdytas 1941-1943 metais. Galbūt todėl, kad nuo šios knygos prasidėjo mano sąmoningas domėjimasis holokaustu, ją laikau tam tikru atskaitos tašku, vertindama kitus šia tema kalbančius tekstus. Kazimiero Sakovičiaus trumpuose dienoraščio įrašuose fiksuojama tikrovė šokiruoja ir savo baisumu pralenkia bet kokią rašytojo fantaziją. Klausimas, ar tokius dalykus reikia priminti, ar nebūtų geriau jų ištrinti iš knygų ar bent jau sušvelninti? Žydai mano, kad labai svarbu ne žinoti istorijos faktus, o susikurti asmenišką santykį su istoriją suvokiant, kad ji gali bet kada pasikartoti. Taigi pavienių asmenų prisiminimai vertingi formuojant tokį santykį. Kitas klausimas, ar kiekvieno asmens prisiminimai, paversti literatūriniu tekstu, yra vertingi ir ar reikia juos laikyti vertingais tik todėl, kad juose kalbama apie skaudžius dalykus.

                      Iškelti šitokį klausimą paskatino Leono Leisono, Lenkijos žydo, prisiminimų knyga „Berniukas ant medinės dėžės“. Leonas Leisonas (tikrasis vardas – Leiba Leisonas) turėtų būti garsus tuo, jog yra vienas iš maždaug 12 000 Antrojo pasaulinio karo metais Oskaro Šindlerio išgelbėtų žydų. Pergyvenęs karo baisumus Leonas su išgyvenusiais šeimos nariais išvyko į JAV, kur susikūrė naują gyvenimą, o apie patirtas kančias stengėsi kalbėti kuo mažiau. Situacija pasikeitė, kai 1993 metais pasirodė S. Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Po filmo premjeros atkaklus žurnalistas tol nedavė Leonui Leisonui ramybės, kol šis sutiko duoti interviu leidiniui „Los Angeles Times“. Nuo tada L. Leisonas pradėjo viešinti savo išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais, ir kalbėjimą apie tai tęsė iki pat savo mirties 2013 metais. „Berniukas ant medinės dėžės“ – tų pasakojimų rezultatas.

                      Knyga išleista su dedikacija Oskarui Šindleriui: „Kaip Oskaro Šindlerio dėka neįmanomi dalykai tapo įmanomi“. Literatūrinių pretenzijų knyga neturi, istoriniu požiūriu taip pat nėra vertinga – pasakojami visiems daugiau ar mažiau žinomi dalykai, pasakojimas nekonkretus, epizodiškas, nevientisas. Leono Leisono prisiminimams trūksta asmeniškumo, skaudaus intymumo, bet kyla įtarimas, kad „Berniukas ant medinės dėžės“ ir neturėjo būti vieno konretaus berniuko patirties liudijimas. Nors knygoje daug kalbama apie Leono vaikystę kaime, apie kelionę į Krokuvą, apie šeimą, vaikų žaidimus, apie karo patirtį, visų pirma tai yra panegirika Oskarui Šindleriui. Todėl neišvengiama patetikos, sentimentalumo, banalumo, O. Šindleris paverčiamas holivudinio filmo tipo herojumi: „ Kaip ir kitose stovyklose, buvo ir viršininkas, ir sargybiniai, tačiau dėl O. Šindlerio viskas čia buvo kitaip. <...> Sužinojom, jog O. Šindleris išvažiavo į Aušvicą gelbėti moterų“ (p. 100), “O. Šindleris pasirodė pačiu laiku. Jei būtų atvykęs nors truputį vėliau, nebūtų išgelbėjęs ne tik mamos, bet ir kitų savo įmonės moterų” (p. 101). O. Šindlerio lūpomis ištariami daugelį metų neįmanomomis sąlygomis gyvenusiems žydams tokie svarbūs žodžiai: „Jūs laisvi.“ Didvyrius prisiminti reikia, tačiau taupus žodis paliks didesnį įspūdį nei išpūstos panegirikos.

                      Knyga „Berniukas ant medinės dėžės“ galėtų būti vadinama knygos „Šindlerio sąrašas“ adaptacija. Bet reikia pastebėti ir tai, kad šioje knygoje yra vertingos medžiagos talentingam rašytojui, pvz., scena, kurioje žydas, nacių siunčiamas tariamai į kaimą, palieka gete savo brangiausią turtą – pypkių kolekciją. Jeigu Leonas Leisonas būtų atsisakęs moralinės pareigos atiduoti duoklę savo gelbėtojui ir suvokęs, kokia svarbi ir įdomi gali būti jo paties istorija, kokia neįkainojama jo patirtis ir asmeniniai išgyvenimai, turėtume svarų liudijimą apie žydų tautybės vaiko susidūrimą su holokaustu. Deja, knygoje demonstruojamas perdėtas atsidavimas savo gelbėtojui pasakojimą daro blankiu, nuasmenina pasakotoją, knygos negelbsti nei tai, kad pasakojama iš naivaus, sunkiai suvokiančio, kaip gali vykti tokie dalykai, vaiko pozicijos, nei keli išties asmeniški, todėl sukrečiantys, prisiminimai.

2015 m., Sausio 8 d., ketvirtadienis.


Man rodos, imu nemėgti skaitymo. Arba, kaip svarsto Paukštelis Finč, "aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek." Taigi kol niekas negraso to uždrausti, naują knygą imu su tam tikra baime, skaitydama nerimastingai skaičiuoju, kiek puslapių liko (kad tik greičiau jie bėgtų!) ir kiek jau laiko prasėdėjau prie knygos. Skaitydama vis mažiau išmokstu ir patiriu vis mažiau malonumo. Turbūt tai reiškia, kad renkuosi prastą literatūrą. Kaip bebūtų - knygų valandos man jau dažnai nuobodžio valandos. Ir nėra paguodos - žinau, kad kuo daugiau perskaitysiu, tuo mažiau rasiu kuo nustebti. Tad - stengiuosi skaityti reikiamas knygas kuo greičiau, kad daugiau laiko liktų neskaitymui. Ir labai retai nutinka taip, kaip dabar su Harper Lee knyga "Nežudyk strazdo giesmininko": skaičiuoju puslapius bijodama - kad tik nesibaigtų, kad turėčiau ką atsiversti rytoj, o jei pasiseks - gal net ir poryt! (Kad apskritai būtų dėl ko to rytojaus laukti, kad būtų dėl ko eiti miegot). Todėl sukaupusi valią užverčiu knygą ties 150-uoju puslapiu ir traukiuosi tolyn. Ir ramiai užmingu žinodama, kad ryte bus verta nubusti.