2014 m., gruodžio 10 d., trečiadienis. Ką veikia redaktoriai, kol rašytojai rašo bevertes knygas?
Vienas kraštutinumas – kai kalbos redaktoriai beveik perrašo tekstą. Kitas - kai palieka tekste akivaizdžias klaidas. Atradau tai skaitydama
Dariaus Rėkio knygą vaikams "Viską susapnuoti dar kartą". Knyga pilna
gramatinių klaidų. Neskiriamos
ne tik išplėstinės aplinkybės ar pažyminiai, bet net ir kreipiniai.
Atrodo, knygos autorius ir redaktorė užsimojo reformuoti lietuvių kalbos
skyrybą ar bent jau panaikinti tokį skyrybos ženklą kaip kablelis.
Visgi skyryba - mažiausia knygos problema.
Pasakoje
(man dėl kūrinio apimties labiau norisi vadinti apysaka-pasaka, bet
autorius nurodo pasakos žanrą) "Viską susapnuoti dar kartą" pasakojama
apie fizinę traumą patyrusį ir vaikščioti nebegalintį Robertą. Robertą
ištinka stebuklas - užmigęs jis persikelia į sapno erdvę, palankią jam
tuo, jog ten Robertas gali vaikščioti, tarytum neturėtų fizinės
negalios. Sapno pasaulyje jis susipažįsta su Laima ir Jonu (Jonas -
kalbantis akmuo), į sapno erdvę drauge su Robertu atkeliauja
personifikuotas jo sieninis laikrodis Tiktaktikas. Robertas su naujais
draugais leidžiasi į kelionę po sapno pasaulį, kur yra supažindinamas su
šio pasaulio istorija ir patiria įvairių nuotykių.
Pasakojimo
struktūra paprasta (ne iš tos serijos, kai paprasta nėra prasta),
pasakojimas patetiškas, deklaratyvus, įkyriai didaktiškas. Siužetas
neišbaigtas, tekstas panašus veikiau į juodraštį, į būsimo kūrinio planą
nei į knygą. Personažų charakteriai neišvystyti, Jono ir Tiktaktiko
buvimui apskritai sunku rasti motyvą. Perskaičius knygą susidaro
įspūdis, jog ne tik skaitytojas pavargo ją skaitydamas, bet ir rašytojas
- rašydamas. Galbūt todėl viename skyriuje užsimenama apie tarp sapno
pasaulio valdovų Sapno bei Košmaro kilusį konfliktą ir laukiančią kovą, o
kitame skyriuje kalbama apie jau įvykusią kovą. Taigi pasakoje, kurios
pagrindas - nuotykis, trūksta svarbiausio dalyko - nuotykio. Neįtikina
kūrinio pabaiga: Robertas, grįžęs iš sapno pasaulio, supranta, jog vėl
gali vaikščioti. Buitinį pasakos tuščiažodžiavimą pabaigoje keičia
manieringumas ir paskutiniame skyriuje stebime "gracingai šokančias
snaiges".
Užmačiomis
pasaka primena puikias Neringos Vaitkutės knygas "Vaivorykščių arkos"
bei "Titnago plunksna". Tačiau gerais norais viskas ir pasibaigia.
Puslapyje www.knygos.lt į paieškos laukelį įvedus aptariamos knygos
pavadinimą sistema sako, jog susidomėjusiems šia knyga gali patikti ir
N. Vaitkutės tekstai. Aš nedrįsčiau kalbėti apie šias knygas kaip apie lygiavertes.Vienintelis knygoje nudžiuginęs dalykas - bandymas juokauti. Kartais iš tiesų buvo juokinga.
2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis
2014 m. gruodžio 9 d., antradienis
Kalbėjomės besibaigiant vasarai.
„Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems“
Akvilina Cicėnaitė – paaugliams rašanti autorė. Akvilina yra parašiusi tris knygas – „Viskas apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ ir „Kengūrų slėnio paslaptis“. Pirmosios dvi nominuotos Metų knygos rinkimams. Šiuo metu gyvena Australijoje. Kabinau autorę apie rašymą, vaikų ir paauglių literatūros padėtį Australijoje, jaunimo literatūros skirtumus Australijoje bei Lietuvoje.
Akvilina,
esate parašiusi tris knygas – kūrybinio kelio pradžia gana solidi,
tačiau skaitytojai, susidomėję pamėgtų knygų autore, apie Jus
informacijos turi nedaug. Įvedus Jūsų vardą į interneto paieškos sistemą
galima rasti tik knygų anotacijas ir keletą Jūsų straipsnių, tad
papasakokite apie save: kas esate, ką studijavote, kuo užsiimate, iš kur
esate kilusi ir tai, ką Jums atrodo svarbu pasakyti apie save.
![]() |
Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano |
Gimiau ir
užaugau Vilniuje. Vilniaus universitete baigiau lietuvių filologijos
bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Kelerius metus
dirbau reklamos agentūrose tekstų kūrėja, tuomet Velingtono Viktorijos
universitete baigiau religijų studijų doktorantūrą. Šiuo metu gyvenu
Sidnėjuje.
Kodėl rašote
knygas paaugliams? Tai buvo sąmoningas sprendimas ar labiau tam tikras
vidinis impulsas, kalbant Jungo terminais – iš Visatos skleidžiamos
bangos, kurias Jūs kaip antena pagavote ir dabar transliuojate?
Gal veikiau
atsitiktinumas? Iš jo išaugo trys knygos. Iš jo labai daug išmokau ir
vis dar mokausi. Rašydama visuomet savęs klausiu: „O ar aš tai būčiau
skaičiusi, kai man buvo dvylika metų? Ar man būtų įdomu?“ Paauglių
knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems. Bet koks dirbtinumas
yra labai pastebimas. Jiems rašyti yra smagu, bet kartu ir sudėtingiau
nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Iš tiesų
rašyti jaunam žmogui ‒ didelė atsakomybė. Ar tokia atsakomybė
neapsunkina rašymo? Pvz., ar daug redaguojate savo tekstus, galbūt
turite kokį nors pirmą skaitytoją, kuris paskaito ir pasako, jog tam
tikri motyvai paaugliams netinkami, ir tuomet perrašinėjate?
Kaip ir
minėjau, paaugliai yra labai pastabi ir kritiška auditorija. Jie
tučtuojau pajunta neautentišką kalbėjimą, norą moralizuoti. Manau, kad
nėra sunkių ar nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinkti kalbėjimo
būdai. Kita vertus, juk ir patys paaugliai dažnai skaito suaugusiųjų
knygas (kaip ir suaugusieji ‒ paauglių). Mūsų brėžiamos ribos kartais
būna labai sąlyginės.
Savo tekstus
ilgai redaguoju ir perrašinėju. Pirmasis teksto eskizas yra tarsi
atskaitos taškas, nuo kurio reikia atsispirti. Pirmą eskizą beveik
visiškai perrašau. Kartais atrodo, kad ir paskutinysis teksto variantas,
tas, kuris keliauja į leidyklą, yra tik dar vienas eskizas. Man patinka
pabaigos, kuriose nėra pabaigos. Herojai ir toliau gyvena, tik gal jau
kitose, kitų parašytose knygose.
Jūsų knygos
baigiamos užuominomis į galimus tęsinius. Galbūt planuojate rašyti knygų
„Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ bei „Kengūrų slėnio paslaptis“
tęsinius?
Rašau knygos
„Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinį, tiksliau, antrąją dalį. Nesu tikra
dėl „Mano tėčio ir kitų nesusipratimų“ tęsinio, bet kas žino?
Kada galime tikėtis knygos? Galbūt turite ir kitų, naujų kūrybinių sumanymų?
Tikiuosi jau greitai užbaigti ‒ o tuomet galėsiu pagalvoti apie tolimesnius planus.
Vienoje iš
Jūsų knygų veikėjai vyksta į Naująją Zelandiją, kitoje – į Australiją,
susipažįsta su šių šalių geografija, mitologija. Ar gyvenimas
Australijoje daro įtaką tam, apie ką rašote?
![]() |
Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano |
Kadaise
šnekučiavomės su disertacijos vadovu ir jis prisipažino, kad nemėgsta
kelionių knygų. Jo įsitikinimu, ten visuomet rašoma netiesa. Vietos,
įvykiai, laikai, papročiai ‒ viskas aprašoma taip, kaip tuomet atrodė
autoriui, taigi subjektyviai ir vienpusiškai. Tai asmeninė autoriaus
versija, bet jis neretai pristato ją kaip vienintelę įmanomą tiesą. Ir
toji tiesa, žinoma, nesutampa su realybe.
Sutikčiau su
profesoriumi, kad labai sunku parašyti gerą kelionių knygą. Gal todėl
mano antroji ir ypač trečioji knygos paaugliams ‒ tai bandymas perteikti
tolimas šalis kitaip: personažų akimis. Nepaprasti peizažai tampa fonu
mano knygų herojų nuotykiams, mintims ir emocijoms. Keliaudama rinkau
medžiagą, domėjausi istorija, mitologija, ieškojau galimų siužetų. Man
gyvenimas kitose šalyse yra galimybė atrasti visai kitą pasaulį, o
rašydama galiu juo pasidalyti. Ir, kaip jau minėjau, nebūtinai kelionių
knygos formatu.
Kodėl gyvendama Australijoje nusprendėte rašyti Lietuvos paaugliams?
Rašyti pradėjau
dar Lietuvoje. O gyvenimas svetur padiktavo naujų temų, pavyzdžiui,
paskatino iš arčiau pažvelgti ir į su tėvais į užsienį išvykusių vaikų
ir paauglių išgyvenimus. Tai ir vienišumas, ir atskirtumas, ir
nepritapimas svetimoje aplinkoje, kai viską reikia pradėti iš naujo. O
kadangi paauglystė ir taip yra lūžio etapas, šios patirtys gali tapti
dar aštresnės ir skaudesnės.
Galbūt
galėtumėte ką nors papasakoti apie Australijos vaikų bei paauglių
literatūros situaciją? Ar ten egzistuoja kokie nors apdovanojimai vaikų
bei paauglių rašytojams, ar vyksta kokios nors skatinimo programos, kaip
Lietuvoje, pvz., „Augu skaitydamas“, ar apskritai vaikų ir paauglių
literatūra sulaukia visuomenės dėmesio?
Australija
kultūrine prasme yra labai jauna šalis, jauna ir jos literatūra. Pirmųjų
kolonizatorių vaikai skaitė britiškas knygas, tik devynioliktojo
amžiaus pabaigoje‒dvidešimtojo pradžioje ėmė formuotis literatūra, kurią
jau galima vadinti australiška. Vaikų literatūra suklestėjo po Antrojo
pasaulinio karo, atsirado ir seniausiųjų Australijos gyventojų aborigenų
parašytų kūrinių.
Dabar
literatūrinių apdovanojimų esti labai daug, jiems aptarti reikėtų
atskiro straipsnio. Tarkime, Metų vaikų knygos apdovanojimai suskirstyti
į smulkesnes kategorijas, tokias kaip ankstyvosios vaikystės knyga,
jaunesniojo amžiaus, vyresniojo amžiaus, paveikslėlių knygos. Kasmet
vykstančiuose Australijos knygų industrijos apdovanojimuose, be kitų
kategorijų, yra du atskiri apdovanojimai jaunesnio ir vyresnio amžiaus
vaikų knygoms.
Paauglių
literatūra yra ir populiari, ir skaitoma, ir ganėtinai įsitvirtinusi.
Galima pastebėti didžiulę stilių įvairovę ‒ nuo realistinio kalbėjimo
iki siurrealizmo, distopijos, arba kaip tik itin asmeniško, netgi
poetinio, dienoraštinio rašymo. Paaugliams (paprastai skiriamos dvi
amžiaus kategorijos, 12‒15 ir 15‒18 metų) ‒ ir vampyrų, ir fėjų
istorijos, ir atviri dienoraštiniai pasakojimai. Nėra neleistinų temų ‒
rašoma ir apie nepagydomas ligas, ir apie prievartą, savižudybes,
religiją, ateitį, paauglių nėštumus, homoseksualumą, depresiją. Beje,
populiarėja komiksų, scenarijų formatai. Dabar čia neįtikėtinai
išpopuliarėjusi amerikiečio Johno Greeno knyga „Dėl mūsų likimo ir
žvaigždės kaltos“, kurią skaito, beje, visi ‒ nuo mažesniųjų iki
suaugusiųjų. Ši knyga, kaip ir nemažai kitų, iliustruoja, kad ribos tarp
vaikų, paauglių ir suaugusiųjų knygų kartais yra ‒ pasikartosiu ‒ labai
sąlyginės.
Pagal knygą
„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ neseniai pastatytas filmas. Beje,
Lietuvoje jis sulaukė didelio populiarumo, ypač tarp jaunų žmonių.
Filmas mane kiek nuvylė, įdomu, kokią literatūrinę vertę turi knyga.
Galbūt matėte šį filmą ir skaitėte knygą ir galėtumėte palyginti? Ką
apskritai manote apie knygų ekranizacijas? Gal tai vienas iš vykusių
būdų išpopuliarinti knygas?
Neteko žiūrėti
šio filmo, todėl negaliu palyginti su knyga. Prisipažinsiu, dažniausiai
renkuosi knygą, nes man labiau prie širdies skaitymo malonumas. Kita
vertus, tikiu, kad gera ekranizacija gali išgelbėti ne itin gerai
parašytą knygą, o kai kurios knygos tiesiog sutvertos atsidurti kino
ekranuose.
O kokia
verstinių jaunimo knygų padėtis Australijoje? Ar nėra taip, kad neseniai
suradusi savo literatūrą šalis būtų griežtesnė kitų tautų literatūrai
ir nenoriai ją įsileistų?
Formuluočiau
kiek kitaip: kai leidybos rinka perpildyta anglakalbių (australų,
amerikiečių, britų, kanadiečių ir kt.) autorių kūriniais, kita kalba
parašyta knyga turi būti išskirtinė, kad išsikovotų kelią į knygynų
lentynas.
Užsiminėte
apie Australijos jaunimo literatūros temas. Jei sekate lietuvių jaunimo
literatūros naujienas, kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardyti
tarp šių šalių literatūros? Kaip suprantu, australų literatūra pasižymi
drąsiomis temomis, kalba apie skaudžias socialines problemas. Lietuvių
literatūrai to tikriausiai trūksta...
Sutinku su Jūsų
pastebėjimu. Tačiau pabrėžčiau dar vieną, turbūt esminį į akis
krentantį dalyką: palyginti nedaug autorių rašo paaugliams. Vaikų
literatūros apstu, o štai jaunesniųjų paauglių ir jaunimo ‒ daugiausia
verstinė. O juk plėtojant šios literatūros tradiciją atsirastų ir
atviro, autentiško kalbėjimo skaudžiomis temomis, ir taip reikalingos
įvairovės.
Tikra tiesa –
iš tiesų knygų paaugliams, ypač – gerų knygų labai trūksta. Įdomu, kas
nulemia tokias tendencijas, jog vaikams rašoma daug, o skaitytojų
paauglių auditorija, jų problemos apeinamos?
Išties nežinau.
Gal tradiciškai daugiau dėmesio buvo skiriama vaikų literatūrai. Bet
manau, kad vis daugiau kalbant apie paauglių literatūrą, leidykloms
skiriant jai dėmesio, daugės ir gerų paaugliams skirtų knygų.
O Jūs pati, Akvilina, mieliau skaitote vaikams ar paaugliams skirtas knygas?
Mieliausiai ‒ knygas, kurios gali bet kokio amžiaus skaitytoją priversti pamiršti laiką.
Interviu skelbtas Literatūros ir meno portale.
Interviu skelbtas Literatūros ir meno portale.
2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Duoklė poezijai, duoklė vėjui
Vainiaus Bako vardas man,
kuriai poezijoje labai svarbu klasikinė, rimuota eilėraščio forma, siejasi visų
pirma su tradicinės formos išlaikymu – bent jau poezijos skaitymų metu poetas
dažniau skaito muzikalius, dainingus tekstus. Knygoje iš šešiasdešimt devynių
eiėraščių daugiau nei pusė – keturiasdešimt septyni – rimuoti. Kažkada po to minėto jaunųjų filologų
konkurso dalyvavau kitame, kur kažkoks poetas, o gal tekstų skaitytojas su
dalyviais pasidalino pastebėjimu ar nuomone, kad puiku, kai jauni žmonės
nualintai eilėraščio formai leidžia pailsėti ir rašo verlibru, tačiau
kiekvienas rimtas poetas, anot jo, privalo mokėti parašyti sonetą. Vainius
moka. O kitąsyk, jau daug vėliau, literatūrologas ir humanitarinių mokslų
daktaras, Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto studentų siaubas P. V.
Subačius kalbėjo, kad poezija yra tada, kai atsimenama. Galiu prisiminti:
„Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti / šį kerintį vaizdą – pasaulis
mažesnis už bitę. / Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują, /
laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.“ (p. 128) Dar daugiau – kai kurios
Vainiaus eilėraščių eilutės turi galią egzistuoti savarankiškai, be viso teksto,
ir apibendrinti būtį. Sakytume, tai tos eilutės, kurias Visata padiktuoja
poetui su uždaviniu iš jų sukurti eilėraštį. O Visata dosniai diktuoja toli gražu
ne kiekvienam rašančiajam, ne kiekvienu rašančiuoju ji pasitiki ir patiki savo
paslaptis. Ir kai kartais poetas nuvilia Visatą, eilėraštyje palikdamas
netvarumo, nugvelbtų eilučių, nenatūralių palyginimų ir nežinojimo, ką pasakyti
tekstu, įspūdį („Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga, / gal ankstyvas
pavasaris bus. / Visa tai gal atrodys prasminga, / o išties – tai visai
nesvarbu.“ (p. 36) “pasaulis mokosi nebūti (p. 34)),
greit tai kompensuoja kitais eilėraščiais.
Vainiaus
Bako eilėraščiai į mano sąmonę įsirėžė 2008 metais, kai jaunųjų filologų konkurso
metu tvirto, bet drauge ir švelnaus, melodingo balso savininkas Vainius Vilniaus
Universiteto V. Krėvės auditorijoje per vakarinius dalyvių poezijos skaitymus,
kai nė vienas iš jaunųjų filologų nedrįso pirmas lipti į sceną ir atrodė, kad
poezijos vakaras baigsis poezijai neprasidėjus, drąsiai užlipo ant pakylos ir
savuoju „Sergi, mano angele sarge, sergi“ davė startą skaitymams. Iš tų metų
konkurso atmintyje neliko veik nieko, o Vainius ir jo poezija liko. Paskui
tapau studente, sužinojau, kad rašytojai bei poetai skirstomi į jaunuosius (iki
trisdešimt penkerių metų) ir vyresnius, kad jaunų rašančių žmonių yra daug, kur
kas daugiau, nei galima sutikti jaunųjų filologų konkursuose, ir kad rašo tie
žmonės kur kas geriau, nei jaunųjų filologų konkurso dalyviai, susipažinau su
kai kuriais iš tų poetų ir su visų aktyviau besireiškiančių tekstais, radau
patinkančios ir mažiau patinkančios, įdomios ir nuobodesnės jaunųjų poetų
kūrybos, bet iki šiol Vainiaus balsas (ir čia turiu omeny ne tik tai, kaip jis
skaito, bet ir tai, ką rašo) man liko vienas skambiausių. Todėl ir šis tekstas
bus labiau ne recenzija, o pasidžiaugimas, kad poetas, kurį vertinu, išleido
naują poezijos knygą, jau trečią: pirmoji, „Lietaus spalvos“, moksleiviškų
eilėraščių knygelė išleista 2003
metais, antroji, jau ne eilėraščių, o poezijos knyga „Pretekstai“ – 2009 metais. Trečioji, šiemet išleista
knyga pavadinta „Kas vėjo – vėjui“.
Vainiaus
eilėraščiai – intymūs išsikalbėjimai ir pasikalbėjimai. Keletas jų (jei
teisingai skaičiuoju – trys) užrašyti su dedikacija mylimajai, dar vienas spaudoje
publikuotas su ta pačia dedikacija, tačiau dedant eilėraščius į knygą, ji
nuimta. Ir tuose su paskyrimu, ir kituose neišsigąstama atviros erotikos: „Aš
kopsiu krūtų kalneliais / Sizifo akmens ridenti“ (p. 17), “Ir kaip Jėzus aš mirsiu
laimingas / ant kryželio tarp tavo krūtų…” (p. 36), “Tu esi man nuoga pasirodžiusi, / pasilik dar trumpam. Amžinai.“ (p. 65), “Begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema / ir kad šiąnakt
ji man atsiduoda // neplikyta kava, lietumi ir mėlynių vynu“ (p. 66) (nors pastarosiose eilutėse kalbama gal ne tiek apie vyro ir moters artumą, o apie
poeto ir poezijos). Meilės motyvas – vienas ryškiausių šioje knygoje. Lyrinis jis nuolatos kreipiasi į
idealizuotą, žaismingą lyrinę ją,
kalbina, iškalba švelnumą - „Savo skruostais primena madoną, / kai nekenčia,
jai atrodo – myli. / Iš jos delno žiemą lesa zylės“ (p. 70), lyrinis subjektas ne tik myli, bet yra mylimas – „Nudegusi pirštus nuo
mano skruosto, / slepi rankas į šilko kišenes - / pūslėti pirštai lieka nuo
manęs, / bet kitądien tą patį veidą glosto.“ (p. 75). Taigi Vainiaus poezija kupina gyvasties godulio, meilės išgyvenimų, troškimo
mėgautis gyvenimu – viskas taip, kaip ir turėtų būti jaunam žmogui, jaunam
poetui.
Kalbamasi
eilėraščiuose ne tik su mylimąja, keliuose tekstuose išryškėja pastanga
užkalbinti, atkreipti į save kitų poetų dėmesį. Eilėraščio „Be dūmų“ epigrafu
pasirinkta citata iš Maironio kūrybos, šitaip, matyt, norint parodyti savo
santykį su poetu, tam tikrų vertybinių nuostatų sutapimą – „Tiktai ne ramybės
man reikia – vis trūksta ugnies / iš degančio žaizdro, rūdijančių žnyplių
Hefaisto“ (p. 12) – kaip Maironio, taip ir Vainiaus lyrinis subjektas trokšta pavojų,
nes tik kova užtikrina nemarumą. Eilėraštis “Viskas, ką norėjote sužinoti apie
ją, bet nedrįsote paklausti” savo lyrine situacija ataidi iš Arno Ališausko
eilėraščio “Viskas apie jį” bei Aivaro Veiknio eilėraščio su paskyrimu A.
Ališauskui “Dabar jau tikrai viskas”; A. Ališausko bei A. Veiknio poetinio
diskurso lyrinio jo keitimas lyrine ja gali pasirodyti provokatyvus
ir sąmoningai įžūlus mėginimas įsirašyti į poetų gretas. O štai eilėraštyje “Miegančiųjų
pokalbiai” pamatyti jį Vainius kviečia Donaldą Kajoką bei Rimvydą Stankevičių,
žaisdamas šių poetų eilėraščių motyvais: epigrafe užrašytos D. Kajoko eilutės
“ar mane sapnuosi? Būtinai / ką į guolį kviesies? Vis tą patį”, o
priešpaskutiniame posme peerašomos R. Stankevičiaus eilutės. Palyginimui: R.
Stankevičiaus eilėraštyje “Agonija Getsemanės sode” rašoma – “Mano pirštuos jau
gęsta šviesos. / Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos / Sniego kąsniais laukuos
išbarstytas… / Postą perduodu, labas rytas… // <…> Tau palieku įpūsėtą
pūgą žodžiais rašytą - / Gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto…” (Iš R.
Stankevičiaus knygos “Patys paprasčiausi burtažodžiai”, p. 99). O Vainiaus eilėrašty užrašyta taip: „Tu jau kelkis, o aš ilsėsiuos - /
keičias pamainos, angele sarge“ (p. 131) Paminėtinas ir eilėraštis “Legionieriaus ruduo”,
formos trapumo, laikinumo įspūdžiu, o taip pat ir vaizdiniais – asiliukas,
zylės - primenąs D. Kajoko eilėraščius. Pasitikiu Vainiumi kaip poetu, tikiu jo
tekstais, todėl neabejoju, kad minėti dalykai yra ne kūrybinės minties
sutapimas, kitaip dar vadinamas plagijavimu ar kopijavimu, o jaunatviškai
drąsus žingsnis į poezijos Olimpą, poetų, kuriuos skaito ir turbūt vertina,
kalbinimas.
Ką dar galima pasakyti apie paskutinį
mohikaną (rimuoti mokantį lyriką) Vainių? Tikriausiai kažką apie eilėraščiuose
ryškų tėvo paveikslą, apie antikinius motyvus, apie ironišku žvilgsniu
fiksuojamą buitį, apie subtilumą, švelnumą ir dainingumą, apie iš klasikinės
literatūros tekstų į poeziją atėjusius simbolius, apie kalbėjimą apie tai, kas
yra poezija, apie savo kaip poeto savasties paieškas, apie knygos struktūrą, svarstyti,
ar knyga išliks, arba nieko nebesakyti, atsiversti atsitiktinį knygos puslapį,
pvz., 21, ir leisti kalbėti pačiam Vainiui, poetui jau be dirbtinai
klijuojamos „jaunojo“ etiketės, o tiesiog geram poetui.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Padiktuota Betliejaus avytės
Naujos R. Stankevičiaus knygos laukiau kaip medžioklis:
kasdien ėjau žvalgybą Rašytojų sąjungos puslapyje, skelbiančiame informaciją
apie netrukus pasirodysiančias knygas, kasdien rituališkai skaitinėjau pirmąją
jo esė knygą, tarytum mėgindama kuo greičiau prisišaukti antrąją, sutvarkiau
knygomis apkrautą stalelį, kad būtų vietos naujai, ir kai pagaliau pamačiau,
jog naujoji knyga išleista, akimirksniu išlėkiau į artimiausią knygyną ieškoti.
„Laba diena. Gal turite R. Stankevičiaus knygą „Betliejaus avytė?“ – viltingai užklausiu
knygyninkės. „Turėt tai turim, bet neparduodam.“ „Kodėl?“ – nusistebiu. „Kainos
nėra.“ Ir viskas. Suprask kaip tinkamas. Galbūt knyga dar neužregistruota
sistemoje, dar neturi jai priskirto kodo, o galbūt yra tokia vertinga, kad
neįkainojama mūsiška valiuta, kad reikia kažkokios kitos, gražesniame pasaulyje
naudojamos. Nieko nepešusi, patraukiu link kito knygyno – rašytojų sąjungos.
Ten tikrai bus. Beeinančią svaigina paskutinėmis dienomis per visą miestą
persismelkiantis pražydusių liepų kvapas. „Galbūt tai bus knyga apie liepų
žydėjimą?“ – galvoju. „Gal apie beprotybę, į kurią tas pašėliškas žydėjimas
gali nuvesti? Juk autoriaus knygose daug beprotybės.“ Einu į knygyną pilna
lūkesčių – R. Stankevičiaus knygomis
žaviuosi, traukia jo beprotybės drugio krečiami, nemigos kamuojami ir todėl kitas
dimensijas patiriantys subjektai.
Birželio 17 d., 14:30

Birželio 17 d., 15:10
Taip, Rašytojų sąjungos knygynėlyje „Betliejaus
avytę“ ne tik turi, bet ir parduoda.
Paėmus knygą į rankas ištinka deja vu: formatas kaip „Diktantų
sielai“, viršelyje tas pats raibuliuojantis vanduo, tik spalva blyškesnė,
šviesesnė. Interviu R. Stankevičius sako, kad pasirinkdamas tokį viršelį norėjo
išreikšti pagarbą knygos dailininkui, jau anapus išėjusiam fotografui Romui
Orantui. Anotacijoje abi knygos („Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“)
vadinamos seserinėmis knygomis. Ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio – esė
temos, sako anotacijos autorė, panašios į pirmosios esė knygos temas: kūryba,
literatūra, dievoieška, visuomenės moralės kritika.
Birželio 17 d., 19:30
Iš tiesų – temos panašios. Tik antroji knyga
temų atžvilgiu vientisesnė, aiškiau sudėlioti prasminiai kirčiai. „Diktantus
sielai“ rašė poetas, paniręs į savo patirtis, diktuojantis savo sąmonės srautą,
to srauto valdomas, „Betliejaus avytė“ – vis dar poeto (nors poezijos čia kur
kas mažiau), bet ir piliečio, aktyviai stebinčio visuomenę, knyga.
„Betliejaus avytė“ – seno žmogaus knyga,
išmintį atradusio žmogaus knyga. Autorius kalba apie savo patirtis
apibendrintai, mėgindamas rasti joms universaliai suprantamą išraiška: „Kuo
ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė – jis
yra melodija, grojama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O
girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos estetinis žavesys, jos
gebėjimas atliepti kitų, taip pat – jau po mūsų būsiančių žmonių protams bei
sieloms ir tėra vertinga. Visa kita – sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų
trintis į stygas, banali, konvejeriška mechanika, smuiko nuovargis, stryko
nuovargis, rankos nuovargis...“ (p. 57) Tai su pasauliu susitaikiusio žmogaus knyga.
Nors knygoje, kaip ir R. Stankevičiaus
poezijoje, dar fiksuojamas „lekiantis, karščiuojantis, desperatiškai
besiblaškantis“ gyvenimas, bet autorius jau turi laiko sustoti, stebėti žmones,
žiūrėti į dangų ir tą lėtą gyvenimo tėkmę, tuos sustojimus laiko vertybėmis.
Tai ganėtinai didaktiša knyga – pilna pamokymų,
vertybinių pozicijų išsakymo. Pats autorius pabrėžia besiviliantis, jog
„Betliejaus avytę“ skaitys jauni žmonės. Tokie, kuriems dar reikalinga į
gyvenimą įvedanti ranka.
Birželio
17 d., 22:15
Ryškus autoriaus (tai
todėl, kad poetas) mitinis mąstymas, matymas. „Galvoju, o gal kažkas manyje
išties žinojo ir apie manęs laukiantį universitetą, ir gedulingą eilėraštį
jaunam pasimirusiam draugui? Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai,
bet ir ateičiai?“ (p. 95)
Pasaulis
čia vientisas įvykis, kur praeitis, dabartis, ateitis, aplinkinių žmonių
gyvenimai nelyg susikertančios tiesės. Autorius jaučia egzistuojant jėgą, ir
greičiausiai toji jėga – Dievas, kuri dar prieš žmogui gimstant sukuria jam
gyvenimą.
„Betliejaus
avytė“ – tvarkinga knyga. Tai didžiausias jos trūkumas. Skaitydami R.
Stankevičiaus tekstus esame įpratę matyti sutrūkinėjusį pasaulį, skilusią
sąmonę. Tie įtrūkiai – įdomūs, tuo tarpu mokytojo poza, būdinga šiai knygai,
kiek atstumia, kelia lengvą nuobodulį. Autorius nepasako nieko naujo, nieko,
kas sukrėstų, priverstų aiktelėti, kas dar nebūtų pasakyta kitų išminčių. Ši
knyga neabejotinai privers nusibrėžti ryškesnius vertybinius kontūrus, kai kam
– gal sutvirtinti vertybinius pamatus, bet literatūriniu požiūriu nepateiks
atradimų. „Betliejaus avytė“ aktuali norintiems pažinti autorių, bet ne
ieškantiems literatūros. Tai labai asmeniška knyga, norėtųsi ją vadinti ne esė
rinkiniu, o dienoraščiu.
Birželio
18 d., 9:00
Man-medžiotojui
„Betliejaus avytė“ nebuvo toks laimikis, kokio troškau. Greičiausiai tai nulėmė
ankstesnė esė knyga „Diktantai sielai“. Viskas būtų buvę gerai, jei abiejų
knygų tekstai būtų sudėti į vieną nepaliekant vilties naujam atradimui. Dabar,
nepaisant pabrėžiamo knygų giminiškumo, tai yra atskiros knygos ir tai, kas
vienoje knygoje būtų buvę laikoma pasaulėžiūros vientisumu, tampa paties savęs
kartojimu. Besibučiuojantys žaibai ir liūtys „Diktantuose sielai“ buvo poezija,
besibučiuojantys žaibai „Betliejaus avytėje“ tampa arogantišku pasikartojimu:
„O šiąnakt iš miegų mane pažadino galinga liūtis. Gulėjau tylutėliai,
klausydamasis šniokštimo, barbenimo į lango stiklus, skardines palanges, tolimo
griaustinio dundesio, kurio padrąsintas lietus siūbtelėdavo dar įnirtingiau,
dar smarkiau...“ (p. 42),
“Ar
jums teko kada knygose perskaityti metaforą apie besibučiuojančius žaibus? Tad
štai man nuo šiol tai – ne vien poetiškas posakis.” (p. 36) Taip, teko. Tas nuo šiol skaitytojui įvyko 2008 metais...
Birželio
18 d., 14:30
Ką
dabar veiks mano „Betliejaus avytė“? Romiai tūnos knygų lentynoje, kai
„Diktantai sielai“ tuo tarpu bus diktuojami ir diktuojami.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...


-
Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...
-
2014 m., rugpjūčio 9 d., šeštadienis. Jeigu būčiau Hemulis 1914 m. rugpjūčio 9 d., lygiai prieš šimtmetį Suomijoje, skulptoriaus ir dailini...
-
2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Duoklė poezijai, duoklė vėjui Vainiaus Bako eilėraščiai į mano sąmonę įsirėžė 2008 metais, kai j...
