2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

2014 m., gruodžio 10 d., trečiadienis. Ką veikia redaktoriai, kol rašytojai rašo bevertes knygas?

Vienas kraštutinumas – kai kalbos redaktoriai beveik perrašo tekstą. Kitas - kai palieka tekste akivaizdžias klaidas. Atradau tai skaitydama Dariaus Rėkio knygą vaikams "Viską susapnuoti dar kartą".  Knyga pilna gramatinių klaidų. Neskiriamos ne tik išplėstinės aplinkybės ar pažyminiai, bet net ir kreipiniai. Atrodo, knygos autorius ir redaktorė užsimojo reformuoti lietuvių kalbos skyrybą ar bent jau panaikinti tokį skyrybos ženklą kaip kablelis. Visgi skyryba - mažiausia knygos problema.

Pasakoje (man dėl kūrinio apimties labiau norisi vadinti apysaka-pasaka, bet autorius nurodo pasakos žanrą) "Viską susapnuoti dar kartą" pasakojama apie fizinę traumą patyrusį ir vaikščioti nebegalintį Robertą. Robertą ištinka stebuklas -  užmigęs jis persikelia į sapno erdvę, palankią jam tuo, jog ten Robertas gali vaikščioti, tarytum neturėtų fizinės negalios. Sapno pasaulyje jis susipažįsta su Laima ir Jonu (Jonas - kalbantis akmuo), į sapno erdvę drauge su Robertu atkeliauja personifikuotas jo sieninis laikrodis Tiktaktikas. Robertas su naujais draugais leidžiasi į kelionę po sapno pasaulį, kur yra supažindinamas su šio pasaulio istorija ir patiria įvairių nuotykių.
Pasakojimo struktūra paprasta (ne iš tos serijos, kai paprasta nėra prasta), pasakojimas patetiškas, deklaratyvus, įkyriai didaktiškas. Siužetas neišbaigtas, tekstas panašus veikiau į juodraštį, į būsimo kūrinio planą nei į knygą. Personažų charakteriai neišvystyti, Jono ir Tiktaktiko buvimui apskritai sunku rasti motyvą. Perskaičius knygą susidaro įspūdis, jog ne tik skaitytojas pavargo ją skaitydamas, bet ir rašytojas - rašydamas. Galbūt todėl viename skyriuje užsimenama apie tarp sapno pasaulio valdovų Sapno bei Košmaro kilusį konfliktą ir laukiančią kovą, o kitame skyriuje kalbama apie jau įvykusią kovą. Taigi pasakoje, kurios pagrindas - nuotykis, trūksta svarbiausio dalyko - nuotykio. Neįtikina kūrinio pabaiga: Robertas, grįžęs iš sapno pasaulio, supranta, jog vėl gali vaikščioti. Buitinį pasakos tuščiažodžiavimą pabaigoje keičia manieringumas ir paskutiniame skyriuje stebime "gracingai šokančias snaiges".
Užmačiomis pasaka primena puikias Neringos Vaitkutės knygas "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna". Tačiau gerais norais viskas ir pasibaigia. Puslapyje www.knygos.lt į paieškos laukelį įvedus aptariamos knygos pavadinimą sistema sako, jog susidomėjusiems šia knyga gali patikti ir N. Vaitkutės tekstai. Aš nedrįsčiau kalbėti apie šias knygas kaip apie lygiavertes.Vienintelis knygoje nudžiuginęs dalykas - bandymas juokauti. Kartais iš tiesų buvo juokinga.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Kalbėjomės besibaigiant vasarai.

„Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems“

         Akvilina Cicėnaitė – paaugliams rašanti autorė. Akvilina yra parašiusi tris knygas – „Viskas  apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ ir „Kengūrų slėnio paslaptis“. Pirmosios dvi nominuotos Metų knygos rinkimams. Šiuo metu gyvena Australijoje. Kabinau autorę apie rašymą, vaikų ir paauglių literatūros padėtį Australijoje, jaunimo literatūros skirtumus Australijoje bei Lietuvoje.


Akvilina, esate parašiusi tris knygas – kūrybinio kelio pradžia gana solidi, tačiau skaitytojai, susidomėję pamėgtų knygų autore, apie Jus informacijos turi nedaug. Įvedus Jūsų vardą į interneto paieškos sistemą galima rasti tik knygų anotacijas ir keletą Jūsų straipsnių, tad papasakokite apie save: kas esate, ką studijavote, kuo užsiimate, iš kur esate kilusi ir tai, ką Jums atrodo svarbu pasakyti apie save.
Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Vilniaus universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Kelerius metus dirbau reklamos agentūrose tekstų kūrėja, tuomet Velingtono Viktorijos universitete baigiau religijų studijų doktorantūrą. Šiuo metu gyvenu Sidnėjuje.

Kodėl rašote knygas paaugliams? Tai buvo sąmoningas sprendimas ar labiau tam tikras vidinis impulsas, kalbant Jungo terminais – iš Visatos skleidžiamos bangos, kurias Jūs kaip antena pagavote ir dabar transliuojate?

Gal veikiau atsitiktinumas? Iš jo išaugo trys knygos. Iš jo labai daug išmokau ir vis dar mokausi. Rašydama visuomet savęs klausiu: „O ar aš tai būčiau skaičiusi, kai man buvo dvylika metų? Ar man būtų įdomu?“ Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems. Bet koks dirbtinumas yra labai pastebimas. Jiems rašyti yra smagu, bet kartu ir sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Iš tiesų rašyti jaunam žmogui ‒ didelė atsakomybė. Ar tokia atsakomybė neapsunkina rašymo? Pvz., ar daug redaguojate savo tekstus, galbūt turite kokį nors pirmą skaitytoją, kuris paskaito ir pasako, jog tam tikri motyvai paaugliams netinkami, ir tuomet perrašinėjate?

Kaip ir minėjau, paaugliai yra labai pastabi ir kritiška auditorija. Jie tučtuojau pajunta neautentišką kalbėjimą, norą moralizuoti. Manau, kad nėra sunkių ar nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinkti kalbėjimo būdai. Kita vertus, juk ir patys paaugliai dažnai skaito suaugusiųjų knygas (kaip ir suaugusieji ‒ paauglių). Mūsų brėžiamos ribos kartais būna labai sąlyginės.

Savo tekstus ilgai redaguoju ir perrašinėju. Pirmasis teksto eskizas yra tarsi atskaitos taškas, nuo kurio reikia atsispirti. Pirmą eskizą beveik visiškai perrašau. Kartais atrodo, kad ir paskutinysis teksto variantas, tas, kuris keliauja į leidyklą, yra tik dar vienas eskizas. Man patinka pabaigos, kuriose nėra pabaigos. Herojai ir toliau gyvena, tik gal jau kitose, kitų parašytose knygose.

Jūsų knygos baigiamos užuominomis į galimus tęsinius. Galbūt planuojate rašyti knygų „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ bei „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinius?

Rašau knygos „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinį, tiksliau, antrąją dalį. Nesu tikra dėl „Mano tėčio ir kitų nesusipratimų“ tęsinio, bet kas žino?

Kada galime tikėtis knygos? Galbūt turite ir kitų, naujų kūrybinių sumanymų?

Tikiuosi jau greitai užbaigti ‒ o tuomet galėsiu pagalvoti apie tolimesnius planus.

Vienoje iš Jūsų knygų veikėjai vyksta į Naująją Zelandiją, kitoje – į Australiją, susipažįsta su šių šalių geografija, mitologija. Ar gyvenimas Australijoje daro įtaką tam, apie ką rašote?

Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano
Kadaise šnekučiavomės su disertacijos vadovu ir jis prisipažino, kad nemėgsta kelionių knygų. Jo įsitikinimu, ten visuomet rašoma netiesa. Vietos, įvykiai, laikai, papročiai ‒ viskas aprašoma taip, kaip tuomet atrodė autoriui, taigi subjektyviai ir vienpusiškai. Tai asmeninė autoriaus versija, bet jis neretai pristato ją kaip vienintelę įmanomą tiesą. Ir toji tiesa, žinoma, nesutampa su realybe.
Sutikčiau su profesoriumi, kad labai sunku parašyti gerą kelionių knygą. Gal todėl mano antroji ir ypač trečioji knygos paaugliams ‒ tai bandymas perteikti tolimas šalis kitaip: personažų akimis. Nepaprasti peizažai tampa fonu mano knygų herojų nuotykiams, mintims ir emocijoms. Keliaudama rinkau medžiagą, domėjausi istorija, mitologija, ieškojau galimų siužetų. Man gyvenimas kitose šalyse yra galimybė atrasti visai kitą pasaulį, o rašydama galiu juo pasidalyti. Ir, kaip jau minėjau, nebūtinai kelionių knygos formatu.

Kodėl gyvendama Australijoje nusprendėte rašyti Lietuvos paaugliams?

Rašyti pradėjau dar Lietuvoje. O gyvenimas svetur padiktavo naujų temų, pavyzdžiui, paskatino iš arčiau pažvelgti ir į su tėvais į užsienį išvykusių vaikų ir paauglių išgyvenimus. Tai ir vienišumas, ir atskirtumas, ir nepritapimas svetimoje aplinkoje, kai viską reikia pradėti iš naujo. O kadangi paauglystė ir taip yra lūžio etapas, šios patirtys gali tapti dar aštresnės ir skaudesnės. 

Galbūt galėtumėte ką nors papasakoti apie Australijos vaikų bei paauglių literatūros situaciją? Ar ten egzistuoja kokie nors apdovanojimai vaikų bei paauglių rašytojams, ar vyksta kokios nors skatinimo programos, kaip Lietuvoje, pvz., „Augu skaitydamas“, ar apskritai vaikų ir paauglių literatūra sulaukia visuomenės dėmesio?

Australija kultūrine prasme yra labai jauna šalis, jauna ir jos literatūra. Pirmųjų kolonizatorių vaikai skaitė britiškas knygas, tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje‒dvidešimtojo pradžioje ėmė formuotis literatūra, kurią jau galima vadinti australiška. Vaikų literatūra suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, atsirado ir seniausiųjų Australijos gyventojų aborigenų parašytų kūrinių.
Dabar literatūrinių apdovanojimų esti labai daug, jiems aptarti reikėtų atskiro straipsnio. Tarkime, Metų vaikų knygos apdovanojimai suskirstyti į smulkesnes kategorijas, tokias kaip ankstyvosios vaikystės knyga, jaunesniojo amžiaus, vyresniojo amžiaus, paveikslėlių knygos. Kasmet vykstančiuose Australijos knygų industrijos apdovanojimuose, be kitų kategorijų, yra du atskiri apdovanojimai jaunesnio ir vyresnio amžiaus vaikų knygoms.
Paauglių literatūra yra ir populiari, ir skaitoma, ir ganėtinai įsitvirtinusi. Galima pastebėti didžiulę stilių įvairovę ‒ nuo realistinio kalbėjimo iki siurrealizmo, distopijos, arba kaip tik itin asmeniško, netgi poetinio, dienoraštinio rašymo. Paaugliams (paprastai skiriamos dvi amžiaus kategorijos, 12‒15 ir 15‒18 metų) ‒ ir vampyrų, ir fėjų istorijos, ir atviri dienoraštiniai pasakojimai. Nėra neleistinų temų ‒ rašoma ir apie nepagydomas ligas, ir apie prievartą, savižudybes, religiją, ateitį, paauglių nėštumus, homoseksualumą, depresiją. Beje, populiarėja komiksų, scenarijų formatai. Dabar čia neįtikėtinai išpopuliarėjusi amerikiečio Johno Greeno knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, kurią skaito, beje, visi ‒ nuo mažesniųjų iki suaugusiųjų. Ši knyga, kaip ir nemažai kitų, iliustruoja, kad ribos tarp vaikų, paauglių ir suaugusiųjų knygų kartais yra ‒ pasikartosiu ‒ labai sąlyginės.

Pagal knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ neseniai pastatytas filmas. Beje, Lietuvoje jis sulaukė didelio populiarumo, ypač tarp jaunų žmonių. Filmas mane kiek nuvylė, įdomu, kokią literatūrinę vertę turi knyga. Galbūt matėte šį filmą ir skaitėte knygą ir galėtumėte palyginti? Ką apskritai manote apie knygų ekranizacijas? Gal tai vienas iš vykusių būdų išpopuliarinti knygas?

Neteko žiūrėti šio filmo, todėl negaliu palyginti su knyga. Prisipažinsiu, dažniausiai renkuosi knygą, nes man labiau prie širdies skaitymo malonumas. Kita vertus, tikiu, kad gera ekranizacija gali išgelbėti ne itin gerai parašytą knygą, o kai kurios knygos tiesiog sutvertos atsidurti kino ekranuose.

O kokia verstinių jaunimo knygų padėtis Australijoje? Ar nėra taip, kad neseniai suradusi savo literatūrą šalis būtų griežtesnė kitų tautų literatūrai ir nenoriai ją įsileistų?

Formuluočiau kiek kitaip: kai leidybos rinka perpildyta anglakalbių (australų, amerikiečių, britų, kanadiečių ir kt.) autorių kūriniais, kita kalba parašyta knyga turi būti išskirtinė, kad išsikovotų kelią į knygynų lentynas. 

Užsiminėte apie Australijos jaunimo literatūros temas. Jei sekate lietuvių jaunimo literatūros naujienas, kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardyti tarp šių šalių literatūros? Kaip suprantu, australų literatūra pasižymi drąsiomis temomis, kalba apie skaudžias socialines problemas. Lietuvių literatūrai to tikriausiai trūksta...

Sutinku su Jūsų pastebėjimu. Tačiau pabrėžčiau dar vieną, turbūt esminį į akis krentantį dalyką: palyginti nedaug autorių rašo paaugliams. Vaikų literatūros apstu, o štai jaunesniųjų paauglių ir jaunimo ‒ daugiausia verstinė. O juk plėtojant šios literatūros tradiciją atsirastų ir atviro, autentiško kalbėjimo skaudžiomis temomis, ir taip reikalingos įvairovės.

Tikra tiesa – iš tiesų knygų paaugliams, ypač – gerų knygų labai trūksta. Įdomu, kas nulemia tokias tendencijas, jog vaikams rašoma daug, o skaitytojų paauglių auditorija, jų problemos apeinamos?

Išties nežinau. Gal tradiciškai daugiau dėmesio buvo skiriama vaikų literatūrai. Bet manau, kad vis daugiau kalbant apie paauglių literatūrą, leidykloms skiriant jai dėmesio, daugės ir gerų paaugliams skirtų knygų.

O Jūs pati, Akvilina, mieliau skaitote vaikams ar paaugliams skirtas knygas?

Mieliausiai ‒ knygas, kurios gali bet kokio amžiaus skaitytoją priversti pamiršti laiką.

Interviu skelbtas Literatūros ir meno portale.

2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Duoklė poezijai, duoklė vėjui


Vainiaus Bako eilėraščiai į mano sąmonę įsirėžė 2008 metais, kai jaunųjų filologų konkurso metu tvirto, bet drauge ir švelnaus, melodingo balso savininkas Vainius Vilniaus Universiteto V. Krėvės auditorijoje per vakarinius dalyvių poezijos skaitymus, kai nė vienas iš jaunųjų filologų nedrįso pirmas lipti į sceną ir atrodė, kad poezijos vakaras baigsis poezijai neprasidėjus, drąsiai užlipo ant pakylos ir savuoju „Sergi, mano angele sarge, sergi“ davė startą skaitymams. Iš tų metų konkurso atmintyje neliko veik nieko, o Vainius ir jo poezija liko. Paskui tapau studente, sužinojau, kad rašytojai bei poetai skirstomi į jaunuosius (iki trisdešimt penkerių metų) ir vyresnius, kad jaunų rašančių žmonių yra daug, kur kas daugiau, nei galima sutikti jaunųjų filologų konkursuose, ir kad rašo tie žmonės kur kas geriau, nei jaunųjų filologų konkurso dalyviai, susipažinau su kai kuriais iš tų poetų ir su visų aktyviau besireiškiančių tekstais, radau patinkančios ir mažiau patinkančios, įdomios ir nuobodesnės jaunųjų poetų kūrybos, bet iki šiol Vainiaus balsas (ir čia turiu omeny ne tik tai, kaip jis skaito, bet ir tai, ką rašo) man liko vienas skambiausių. Todėl ir šis tekstas bus labiau ne recenzija, o pasidžiaugimas, kad poetas, kurį vertinu, išleido naują poezijos knygą, jau trečią: pirmoji, „Lietaus spalvos“, moksleiviškų eilėraščių knygelė išleista 2003 metais, antroji, jau ne eilėraščių, o poezijos knyga „Pretekstai“ – 2009 metais. Trečioji, šiemet išleista knyga pavadinta „Kas vėjo – vėjui“.
           
           Vainiaus Bako vardas man, kuriai poezijoje labai svarbu klasikinė, rimuota eilėraščio forma, siejasi visų pirma su tradicinės formos išlaikymu – bent jau poezijos skaitymų metu poetas dažniau skaito muzikalius, dainingus tekstus. Knygoje iš šešiasdešimt devynių eiėraščių daugiau nei pusė – keturiasdešimt septyni –  rimuoti. Kažkada po to minėto jaunųjų filologų konkurso dalyvavau kitame, kur kažkoks poetas, o gal tekstų skaitytojas su dalyviais pasidalino pastebėjimu ar nuomone, kad puiku, kai jauni žmonės nualintai eilėraščio formai leidžia pailsėti ir rašo verlibru, tačiau kiekvienas rimtas poetas, anot jo, privalo mokėti parašyti sonetą. Vainius moka. O kitąsyk, jau daug vėliau, literatūrologas ir humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto studentų siaubas P. V. Subačius kalbėjo, kad poezija yra tada, kai atsimenama. Galiu prisiminti: „Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti / šį kerintį vaizdą – pasaulis mažesnis už bitę. / Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują, / laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.“ (p. 128) Dar daugiaukai kurios Vainiaus eilėraščių eilutės turi galią egzistuoti savarankiškai, be viso teksto, ir apibendrinti būtį. Sakytume, tai tos eilutės, kurias Visata padiktuoja poetui su uždaviniu iš jų sukurti eilėraštį. O Visata dosniai diktuoja toli gražu ne kiekvienam rašančiajam, ne kiekvienu rašančiuoju ji pasitiki ir patiki savo paslaptis. Ir kai kartais poetas nuvilia Visatą, eilėraštyje palikdamas netvarumo, nugvelbtų eilučių, nenatūralių palyginimų ir nežinojimo, ką pasakyti tekstu, įspūdį („Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga, / gal ankstyvas pavasaris bus. / Visa tai gal atrodys prasminga, / o išties – tai visai nesvarbu.“ (p. 36) “pasaulis mokosi nebūti (p. 34)), greit tai kompensuoja kitais eilėraščiais.
Vainiaus eilėraščiai – intymūs išsikalbėjimai ir pasikalbėjimai. Keletas jų (jei teisingai skaičiuoju – trys) užrašyti su dedikacija mylimajai, dar vienas spaudoje publikuotas su ta pačia dedikacija, tačiau dedant eilėraščius į knygą, ji nuimta. Ir tuose su paskyrimu, ir kituose neišsigąstama atviros erotikos: „Aš kopsiu krūtų kalneliais / Sizifo akmens ridenti“ (p. 17), “Ir kaip Jėzus aš mirsiu laimingas / ant kryželio tarp tavo krūtų…” (p. 36), “Tu esi man nuoga pasirodžiusi, / pasilik dar trumpam. Amžinai.“ (p. 65), “Begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema / ir kad šiąnakt ji man atsiduoda // neplikyta kava, lietumi ir mėlynių vynu“ (p. 66) (nors pastarosiose eilutėse kalbama gal ne tiek apie vyro ir moters artumą, o apie poeto ir poezijos). Meilės motyvas – vienas ryškiausių šioje knygoje. Lyrinis jis nuolatos kreipiasi į idealizuotą, žaismingą lyrinę ją, kalbina, iškalba švelnumą - „Savo skruostais primena madoną, / kai nekenčia, jai atrodo – myli. / Iš jos delno žiemą lesa zylės“ (p. 70), lyrinis subjektas ne tik myli, bet yra mylimas – „Nudegusi pirštus nuo mano skruosto, / slepi rankas į šilko kišenes - / pūslėti pirštai lieka nuo manęs, / bet kitądien tą patį veidą glosto.“ (p. 75). Taigi Vainiaus poezija kupina gyvasties godulio, meilės išgyvenimų, troškimo mėgautis gyvenimu – viskas taip, kaip ir turėtų būti jaunam žmogui, jaunam poetui.
  Kalbamasi eilėraščiuose ne tik su mylimąja, keliuose tekstuose išryškėja pastanga užkalbinti, atkreipti į save kitų poetų dėmesį. Eilėraščio „Be dūmų“ epigrafu pasirinkta citata iš Maironio kūrybos, šitaip, matyt, norint parodyti savo santykį su poetu, tam tikrų vertybinių nuostatų sutapimą – „Tiktai ne ramybės man reikia – vis trūksta ugnies / iš degančio žaizdro, rūdijančių žnyplių Hefaisto“ (p. 12) – kaip Maironio, taip ir Vainiaus lyrinis subjektas trokšta pavojų, nes tik kova užtikrina nemarumą. Eilėraštis “Viskas, ką norėjote sužinoti apie ją, bet nedrįsote paklausti” savo lyrine situacija ataidi iš Arno Ališausko eilėraščio “Viskas apie jį” bei Aivaro Veiknio eilėraščio su paskyrimu A. Ališauskui “Dabar jau tikrai viskas”; A. Ališausko bei A. Veiknio poetinio diskurso lyrinio jo keitimas lyrine ja gali pasirodyti provokatyvus ir sąmoningai įžūlus mėginimas įsirašyti į poetų gretas. O štai eilėraštyje “Miegančiųjų pokalbiai” pamatyti jį Vainius kviečia Donaldą Kajoką bei Rimvydą Stankevičių, žaisdamas šių poetų eilėraščių motyvais: epigrafe užrašytos D. Kajoko eilutės “ar mane sapnuosi? Būtinai / ką į guolį kviesies? Vis tą patį”, o priešpaskutiniame posme peerašomos R. Stankevičiaus eilutės. Palyginimui: R. Stankevičiaus eilėraštyje “Agonija Getsemanės sode” rašoma – “Mano pirštuos jau gęsta šviesos. / Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos / Sniego kąsniais laukuos išbarstytas… / Postą perduodu, labas rytas… // <…> Tau palieku įpūsėtą pūgą žodžiais rašytą - / Gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto…” (Iš R. Stankevičiaus knygos “Patys paprasčiausi burtažodžiai”, p. 99). O Vainiaus eilėrašty užrašyta taip: „Tu jau kelkis, o aš ilsėsiuos - / keičias pamainos, angele sarge“ (p. 131) Paminėtinas ir eilėraštis “Legionieriaus ruduo”, formos trapumo, laikinumo įspūdžiu, o taip pat ir vaizdiniais – asiliukas, zylės - primenąs D. Kajoko eilėraščius. Pasitikiu Vainiumi kaip poetu, tikiu jo tekstais, todėl neabejoju, kad minėti dalykai yra ne kūrybinės minties sutapimas, kitaip dar vadinamas plagijavimu ar kopijavimu, o jaunatviškai drąsus žingsnis į poezijos Olimpą, poetų, kuriuos skaito ir turbūt vertina, kalbinimas.
Ką dar galima pasakyti apie paskutinį mohikaną (rimuoti mokantį lyriką) Vainių? Tikriausiai kažką apie eilėraščiuose ryškų tėvo paveikslą, apie antikinius motyvus, apie ironišku žvilgsniu fiksuojamą buitį, apie subtilumą, švelnumą ir dainingumą, apie iš klasikinės literatūros tekstų į poeziją atėjusius simbolius, apie kalbėjimą apie tai, kas yra poezija, apie savo kaip poeto savasties paieškas, apie knygos struktūrą, svarstyti, ar knyga išliks, arba nieko nebesakyti, atsiversti atsitiktinį knygos puslapį, pvz., 21, ir leisti kalbėti pačiam Vainiui, poetui jau be dirbtinai klijuojamos „jaunojo“ etiketės, o tiesiog geram poetui.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Padiktuota Betliejaus avytės


Birželio 17 d., 14:30

                      Naujos R. Stankevičiaus knygos laukiau kaip medžioklis: kasdien ėjau žvalgybą Rašytojų sąjungos puslapyje, skelbiančiame informaciją apie netrukus pasirodysiančias knygas, kasdien rituališkai skaitinėjau pirmąją jo esė knygą, tarytum mėgindama kuo greičiau prisišaukti antrąją, sutvarkiau knygomis apkrautą stalelį, kad būtų vietos naujai, ir kai pagaliau pamačiau, jog naujoji knyga išleista, akimirksniu išlėkiau į artimiausią knygyną ieškoti. „Laba diena. Gal turite R. Stankevičiaus knygą „Betliejaus avytė?“ – viltingai užklausiu knygyninkės. „Turėt tai turim, bet neparduodam.“ „Kodėl?“ – nusistebiu. „Kainos nėra.“ Ir viskas. Suprask kaip tinkamas. Galbūt knyga dar neužregistruota sistemoje, dar neturi jai priskirto kodo, o galbūt yra tokia vertinga, kad neįkainojama mūsiška valiuta, kad reikia kažkokios kitos, gražesniame pasaulyje naudojamos. Nieko nepešusi, patraukiu link kito knygyno – rašytojų sąjungos. Ten tikrai bus. Beeinančią svaigina paskutinėmis dienomis per visą miestą persismelkiantis pražydusių liepų kvapas. „Galbūt tai bus knyga apie liepų žydėjimą?“ – galvoju. „Gal apie beprotybę, į kurią tas pašėliškas žydėjimas gali nuvesti? Juk autoriaus knygose daug beprotybės.“ Einu į knygyną pilna lūkesčių – R.  Stankevičiaus knygomis žaviuosi, traukia jo beprotybės drugio krečiami, nemigos kamuojami ir todėl kitas dimensijas patiriantys subjektai.

Birželio 17 d., 15:10
                      Taip, Rašytojų sąjungos knygynėlyje „Betliejaus avytę“ ne tik turi, bet ir parduoda.
                      Paėmus knygą į rankas ištinka deja vu: formatas kaip „Diktantų sielai“, viršelyje tas pats raibuliuojantis vanduo, tik spalva blyškesnė, šviesesnė. Interviu R. Stankevičius sako, kad pasirinkdamas tokį viršelį norėjo išreikšti pagarbą knygos dailininkui, jau anapus išėjusiam fotografui Romui Orantui. Anotacijoje abi knygos („Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“) vadinamos seserinėmis knygomis. Ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio – esė temos, sako anotacijos autorė, panašios į pirmosios esė knygos temas: kūryba, literatūra, dievoieška, visuomenės moralės kritika.

Birželio 17 d., 19:30
                      Iš tiesų – temos panašios. Tik antroji knyga temų atžvilgiu vientisesnė, aiškiau sudėlioti prasminiai kirčiai. „Diktantus sielai“ rašė poetas, paniręs į savo patirtis, diktuojantis savo sąmonės srautą, to srauto valdomas, „Betliejaus avytė“ – vis dar poeto (nors poezijos čia kur kas mažiau), bet ir piliečio, aktyviai stebinčio visuomenę, knyga.
                      „Betliejaus avytė“ – seno žmogaus knyga, išmintį atradusio žmogaus knyga. Autorius kalba apie savo patirtis apibendrintai, mėgindamas rasti joms universaliai suprantamą išraiška: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė – jis yra melodija, grojama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos estetinis žavesys, jos gebėjimas atliepti kitų, taip pat – jau po mūsų būsiančių žmonių protams bei sieloms ir tėra vertinga. Visa kita – sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų trintis į stygas, banali, konvejeriška mechanika, smuiko nuovargis, stryko nuovargis, rankos nuovargis...“ (p. 57) Tai su pasauliu susitaikiusio žmogaus knyga.
                      Nors knygoje, kaip ir R. Stankevičiaus poezijoje, dar fiksuojamas „lekiantis, karščiuojantis, desperatiškai besiblaškantis“ gyvenimas, bet autorius jau turi laiko sustoti, stebėti žmones, žiūrėti į dangų ir tą lėtą gyvenimo tėkmę, tuos sustojimus laiko vertybėmis.
                      Tai ganėtinai didaktiša knyga – pilna pamokymų, vertybinių pozicijų išsakymo. Pats autorius pabrėžia besiviliantis, jog „Betliejaus avytę“ skaitys jauni žmonės. Tokie, kuriems dar reikalinga į gyvenimą įvedanti ranka.

Birželio 17 d., 22:15            
    
  Ryškus autoriaus (tai todėl, kad poetas) mitinis mąstymas, matymas. „Galvoju, o gal kažkas manyje išties žinojo ir apie manęs laukiantį universitetą, ir gedulingą eilėraštį jaunam pasimirusiam draugui? Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?“ (p. 95) Pasaulis čia vientisas įvykis, kur praeitis, dabartis, ateitis, aplinkinių žmonių gyvenimai nelyg susikertančios tiesės. Autorius jaučia egzistuojant jėgą, ir greičiausiai toji jėga – Dievas, kuri dar prieš žmogui gimstant sukuria jam gyvenimą.
„Betliejaus avytė“ – tvarkinga knyga. Tai didžiausias jos trūkumas. Skaitydami R. Stankevičiaus tekstus esame įpratę matyti sutrūkinėjusį pasaulį, skilusią sąmonę. Tie įtrūkiai – įdomūs, tuo tarpu mokytojo poza, būdinga šiai knygai, kiek atstumia, kelia lengvą nuobodulį. Autorius nepasako nieko naujo, nieko, kas sukrėstų, priverstų aiktelėti, kas dar nebūtų pasakyta kitų išminčių. Ši knyga neabejotinai privers nusibrėžti ryškesnius vertybinius kontūrus, kai kam – gal sutvirtinti vertybinius pamatus, bet literatūriniu požiūriu nepateiks atradimų. „Betliejaus avytė“ aktuali norintiems pažinti autorių, bet ne ieškantiems literatūros. Tai labai asmeniška knyga, norėtųsi ją vadinti ne esė rinkiniu, o dienoraščiu.


Birželio 18 d., 9:00

    Man-medžiotojui „Betliejaus avytė“ nebuvo toks laimikis, kokio troškau. Greičiausiai tai nulėmė ankstesnė esė knyga „Diktantai sielai“. Viskas būtų buvę gerai, jei abiejų knygų tekstai būtų sudėti į vieną nepaliekant vilties naujam atradimui. Dabar, nepaisant pabrėžiamo knygų giminiškumo, tai yra atskiros knygos ir tai, kas vienoje knygoje būtų buvę laikoma pasaulėžiūros vientisumu, tampa paties savęs kartojimu. Besibučiuojantys žaibai ir liūtys „Diktantuose sielai“ buvo poezija, besibučiuojantys žaibai „Betliejaus avytėje“ tampa arogantišku pasikartojimu: „O šiąnakt iš miegų mane pažadino galinga liūtis. Gulėjau tylutėliai, klausydamasis šniokštimo, barbenimo į lango stiklus, skardines palanges, tolimo griaustinio dundesio, kurio padrąsintas lietus siūbtelėdavo dar įnirtingiau, dar smarkiau...“ (p. 42), “Ar jums teko kada knygose perskaityti metaforą apie besibučiuojančius žaibus? Tad štai man nuo šiol tai – ne vien poetiškas posakis.” (p. 36) Taip, teko. Tas nuo šiol skaitytojui įvyko 2008 metais...

Birželio 18 d., 14:30
 
Ką dabar veiks mano „Betliejaus avytė“? Romiai tūnos knygų lentynoje, kai „Diktantai sielai“ tuo tarpu bus diktuojami ir diktuojami.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...