2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Duoklė poezijai, duoklė vėjui

Vainiaus Bako eilėraščiai į mano sąmonę įsirėžė 2008 metais, kai jaunųjų filologų konkurso metu tvirto, bet drauge ir švelnaus, melodingo balso savininkas Vainius Vilniaus Universiteto V. Krėvės auditorijoje per vakarinius dalyvių poezijos skaitymus, kai nė vienas iš jaunųjų filologų nedrįso pirmas lipti į sceną ir atrodė, kad poezijos vakaras baigsis poezijai neprasidėjus, drąsiai užlipo ant pakylos ir savuoju „Sergi, mano angele sarge, sergi“ davė startą skaitymams. Iš tų metų konkurso atmintyje neliko veik nieko, o Vainius ir jo poezija liko. Paskui tapau studente, sužinojau, kad rašytojai bei poetai skirstomi į jaunuosius (iki trisdešimt penkerių metų) ir vyresnius, kad jaunų rašančių žmonių yra daug, kur kas daugiau, nei galima sutikti jaunųjų filologų konkursuose, ir kad rašo tie žmonės kur kas geriau, nei jaunųjų filologų konkurso dalyviai, susipažinau su kai kuriais iš tų poetų ir su visų aktyviau besireiškiančių tekstais, radau patinkančios ir mažiau patinkančios, įdomios ir nuobodesnės jaunųjų poetų kūrybos, bet iki šiol Vainiaus balsas (ir čia turiu omeny ne tik tai, kaip jis skaito, bet ir tai, ką rašo) man liko vienas skambiausių. Todėl ir šis tekstas bus labiau ne recenzija, o pasidžiaugimas, kad poetas, kurį vertinu, išleido naują poezijos knygą, jau trečią: pirmoji, „Lietaus spalvos“, moksleiviškų eilėraščių knygelė išleista 2003 metais, antroji, jau ne eilėraščių, o poezijos knyga „Pretekstai“ – 2009 metais. Trečioji, šiemet išleista knyga pavadinta „Kas vėjo – vėjui“.

           

           Vainiaus Bako vardas man, kuriai poezijoje labai svarbu klasikinė, rimuota eilėraščio forma, siejasi visų pirma su tradicinės formos išlaikymu – bent jau poezijos skaitymų metu poetas dažniau skaito muzikalius, dainingus tekstus. Knygoje iš šešiasdešimt devynių eiėraščių daugiau nei pusė – keturiasdešimt septyni –  rimuoti. Kažkada po to minėto jaunųjų filologų konkurso dalyvavau kitame, kur kažkoks poetas, o gal tekstų skaitytojas su dalyviais pasidalino pastebėjimu ar nuomone, kad puiku, kai jauni žmonės nualintai eilėraščio formai leidžia pailsėti ir rašo verlibru, tačiau kiekvienas rimtas poetas, anot jo, privalo mokėti parašyti sonetą. Vainius moka. O kitąsyk, jau daug vėliau, literatūrologas ir humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto studentų siaubas P. V. Subačius kalbėjo, kad poezija yra tada, kai atsimenama. Galiu prisiminti: „Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti / šį kerintį vaizdą – pasaulis mažesnis už bitę. / Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują, / laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.“ (p. 128) Dar daugiau – kai kurios Vainiaus eilėraščių eilutės turi galią egzistuoti savarankiškai, be viso teksto, ir apibendrinti būtį. Sakytume, tai tos eilutės, kurias Visata padiktuoja poetui su uždaviniu iš jų sukurti eilėraštį. O Visata dosniai diktuoja toli gražu ne kiekvienam rašančiajam, ne kiekvienu rašančiuoju ji pasitiki ir patiki savo paslaptis. Ir kai kartais poetas nuvilia Visatą, eilėraštyje palikdamas netvarumo, nugvelbtų eilučių, nenatūralių palyginimų ir nežinojimo, ką pasakyti tekstu, įspūdį („Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga, / gal ankstyvas pavasaris bus. / Visa tai gal atrodys prasminga, / o išties – tai visai nesvarbu.“ (p. 36) “pasaulis mokosi nebūti (p. 34)), greit tai kompensuoja kitais eilėraščiais.

Vainiaus eilėraščiai – intymūs išsikalbėjimai ir pasikalbėjimai. Keletas jų (jei teisingai skaičiuoju – trys) užrašyti su dedikacija mylimajai, dar vienas spaudoje publikuotas su ta pačia dedikacija, tačiau dedant eilėraščius į knygą, ji nuimta. Ir tuose su paskyrimu, ir kituose neišsigąstama atviros erotikos: „Aš kopsiu krūtų kalneliais / Sizifo akmens ridenti“ (p. 17), “Ir kaip Jėzus aš mirsiu laimingas / ant kryželio tarp tavo krūtų…” (p. 36), “Tu esi man nuoga pasirodžiusi, / pasilik dar trumpam. Amžinai.“ (p. 65), “Begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema / ir kad šiąnakt ji man atsiduoda // neplikyta kava, lietumi ir mėlynių vynu“ (p. 66) (nors pastarosiose eilutėse kalbama gal ne tiek apie vyro ir moters artumą, o apie poeto ir poezijos). Meilės motyvas – vienas ryškiausių šioje knygoje. Lyrinis jis nuolatos kreipiasi į idealizuotą, žaismingą lyrinę ją, kalbina, iškalba švelnumą - „Savo skruostais primena madoną, / kai nekenčia, jai atrodo – myli. / Iš jos delno žiemą lesa zylės“ (p. 70), lyrinis subjektas ne tik myli, bet yra mylimas – „Nudegusi pirštus nuo mano skruosto, / slepi rankas į šilko kišenes - / pūslėti pirštai lieka nuo manęs, / bet kitądien tą patį veidą glosto.“ (p. 75). Taigi Vainiaus poezija kupina gyvasties godulio, meilės išgyvenimų, troškimo mėgautis gyvenimu – viskas taip, kaip ir turėtų būti jaunam žmogui, jaunam poetui.

  Kalbamasi eilėraščiuose ne tik su mylimąja, keliuose tekstuose išryškėja pastanga užkalbinti, atkreipti į save kitų poetų dėmesį. Eilėraščio „Be dūmų“ epigrafu pasirinkta citata iš Maironio kūrybos, šitaip, matyt, norint parodyti savo santykį su poetu, tam tikrų vertybinių nuostatų sutapimą – „Tiktai ne ramybės man reikia – vis trūksta ugnies / iš degančio žaizdro, rūdijančių žnyplių Hefaisto“ (p. 12) – kaip Maironio, taip ir Vainiaus lyrinis subjektas trokšta pavojų, nes tik kova užtikrina nemarumą. Eilėraštis “Viskas, ką norėjote sužinoti apie ją, bet nedrįsote paklausti” savo lyrine situacija ataidi iš Arno Ališausko eilėraščio “Viskas apie jį” bei Aivaro Veiknio eilėraščio su paskyrimu A. Ališauskui “Dabar jau tikrai viskas”; A. Ališausko bei A. Veiknio poetinio diskurso lyrinio jo keitimas lyrine ja gali pasirodyti provokatyvus ir sąmoningai įžūlus mėginimas įsirašyti į poetų gretas. O štai eilėraštyje “Miegančiųjų pokalbiai” pamatyti jį Vainius kviečia Donaldą Kajoką bei Rimvydą Stankevičių, žaisdamas šių poetų eilėraščių motyvais: epigrafe užrašytos D. Kajoko eilutės “ar mane sapnuosi? Būtinai / ką į guolį kviesies? Vis tą patį”, o priešpaskutiniame posme peerašomos R. Stankevičiaus eilutės. Palyginimui: R. Stankevičiaus eilėraštyje “Agonija Getsemanės sode” rašoma – “Mano pirštuos jau gęsta šviesos. / Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos / Sniego kąsniais laukuos išbarstytas… / Postą perduodu, labas rytas… // <…> Tau palieku įpūsėtą pūgą žodžiais rašytą - / Gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto…” (Iš R. Stankevičiaus knygos “Patys paprasčiausi burtažodžiai”, p. 99). O Vainiaus eilėrašty užrašyta taip: „Tu jau kelkis, o aš ilsėsiuos - / keičias pamainos, angele sarge“ (p. 131) Paminėtinas ir eilėraštis “Legionieriaus ruduo”, formos trapumo, laikinumo įspūdžiu, o taip pat ir vaizdiniais – asiliukas, zylės - primenąs D. Kajoko eilėraščius. Pasitikiu Vainiumi kaip poetu, tikiu jo tekstais, todėl neabejoju, kad minėti dalykai yra ne kūrybinės minties sutapimas, kitaip dar vadinamas plagijavimu ar kopijavimu, o jaunatviškai drąsus žingsnis į poezijos Olimpą, poetų, kuriuos skaito ir turbūt vertina, kalbinimas.

Ką dar galima pasakyti apie paskutinį mohikaną (rimuoti mokantį lyriką) Vainių? Tikriausiai kažką apie eilėraščiuose ryškų tėvo paveikslą, apie antikinius motyvus, apie ironišku žvilgsniu fiksuojamą buitį, apie subtilumą, švelnumą ir dainingumą, apie iš klasikinės literatūros tekstų į poeziją atėjusius simbolius, apie kalbėjimą apie tai, kas yra poezija, apie savo kaip poeto savasties paieškas, apie knygos struktūrą, svarstyti, ar knyga išliks, arba nieko nebesakyti, atsiversti atsitiktinį knygos puslapį, pvz., 21, ir leisti kalbėti pačiam Vainiui, poetui jau be dirbtinai klijuojamos „jaunojo“ etiketės, o tiesiog geram poetui.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.

2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Padiktuota Betliejaus avytės

Birželio 17 d., 14:30

                      Naujos R. Stankevičiaus knygos laukiau kaip medžioklis: kasdien ėjau žvalgybą Rašytojų sąjungos puslapyje, skelbiančiame informaciją apie netrukus pasirodysiančias knygas, kasdien rituališkai skaitinėjau pirmąją jo esė knygą, tarytum mėgindama kuo greičiau prisišaukti antrąją, sutvarkiau knygomis apkrautą stalelį, kad būtų vietos naujai, ir kai pagaliau pamačiau, jog naujoji knyga išleista, akimirksniu išlėkiau į artimiausią knygyną ieškoti. „Laba diena. Gal turite R. Stankevičiaus knygą „Betliejaus avytė?“ – viltingai užklausiu knygyninkės. „Turėt tai turim, bet neparduodam.“ „Kodėl?“ – nusistebiu. „Kainos nėra.“ Ir viskas. Suprask kaip tinkamas. Galbūt knyga dar neužregistruota sistemoje, dar neturi jai priskirto kodo, o galbūt yra tokia vertinga, kad neįkainojama mūsiška valiuta, kad reikia kažkokios kitos, gražesniame pasaulyje naudojamos. Nieko nepešusi, patraukiu link kito knygyno – rašytojų sąjungos. Ten tikrai bus. Beeinančią svaigina paskutinėmis dienomis per visą miestą persismelkiantis pražydusių liepų kvapas. „Galbūt tai bus knyga apie liepų žydėjimą?“ – galvoju. „Gal apie beprotybę, į kurią tas pašėliškas žydėjimas gali nuvesti? Juk autoriaus knygose daug beprotybės.“ Einu į knygyną pilna lūkesčių – R.  Stankevičiaus knygomis žaviuosi, traukia jo beprotybės drugio krečiami, nemigos kamuojami ir todėl kitas dimensijas patiriantys subjektai.

Birželio 17 d., 15:10

                      Taip, Rašytojų sąjungos knygynėlyje „Betliejaus avytę“ ne tik turi, bet ir parduoda.

                      Paėmus knygą į rankas ištinka deja vu: formatas kaip „Diktantų sielai“, viršelyje tas pats raibuliuojantis vanduo, tik spalva blyškesnė, šviesesnė. Interviu R. Stankevičius sako, kad pasirinkdamas tokį viršelį norėjo išreikšti pagarbą knygos dailininkui, jau anapus išėjusiam fotografui Romui Orantui. Anotacijoje abi knygos („Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“) vadinamos seserinėmis knygomis. Ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio – esė temos, sako anotacijos autorė, panašios į pirmosios esė knygos temas: kūryba, literatūra, dievoieška, visuomenės moralės kritika.

Birželio 17 d., 19:30

                      Iš tiesų – temos panašios. Tik antroji knyga temų atžvilgiu vientisesnė, aiškiau sudėlioti prasminiai kirčiai. „Diktantus sielai“ rašė poetas, paniręs į savo patirtis, diktuojantis savo sąmonės srautą, to srauto valdomas, „Betliejaus avytė“ – vis dar poeto (nors poezijos čia kur kas mažiau), bet ir piliečio, aktyviai stebinčio visuomenę, knyga.

                      „Betliejaus avytė“ – seno žmogaus knyga, išmintį atradusio žmogaus knyga. Autorius kalba apie savo patirtis apibendrintai, mėgindamas rasti joms universaliai suprantamą išraiška: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė – jis yra melodija, grojama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos estetinis žavesys, jos gebėjimas atliepti kitų, taip pat – jau po mūsų būsiančių žmonių protams bei sieloms ir tėra vertinga. Visa kita – sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų trintis į stygas, banali, konvejeriška mechanika, smuiko nuovargis, stryko nuovargis, rankos nuovargis...“ (p. 57) Tai su pasauliu susitaikiusio žmogaus knyga.

                      Nors knygoje, kaip ir R. Stankevičiaus poezijoje, dar fiksuojamas „lekiantis, karščiuojantis, desperatiškai besiblaškantis“ gyvenimas, bet autorius jau turi laiko sustoti, stebėti žmones, žiūrėti į dangų ir tą lėtą gyvenimo tėkmę, tuos sustojimus laiko vertybėmis.

                      Tai ganėtinai didaktiša knyga – pilna pamokymų, vertybinių pozicijų išsakymo. Pats autorius pabrėžia besiviliantis, jog „Betliejaus avytę“ skaitys jauni žmonės. Tokie, kuriems dar reikalinga į gyvenimą įvedanti ranka.

Birželio 17 d., 22:15            
    

  Ryškus autoriaus (tai todėl, kad poetas) mitinis mąstymas, matymas. „Galvoju, o gal kažkas manyje išties žinojo ir apie manęs laukiantį universitetą, ir gedulingą eilėraštį jaunam pasimirusiam draugui? Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?“ (p. 95) Pasaulis čia vientisas įvykis, kur praeitis, dabartis, ateitis, aplinkinių žmonių gyvenimai nelyg susikertančios tiesės. Autorius jaučia egzistuojant jėgą, ir greičiausiai toji jėga – Dievas, kuri dar prieš žmogui gimstant sukuria jam gyvenimą.

„Betliejaus avytė“ – tvarkinga knyga. Tai didžiausias jos trūkumas. Skaitydami R. Stankevičiaus tekstus esame įpratę matyti sutrūkinėjusį pasaulį, skilusią sąmonę. Tie įtrūkiai – įdomūs, tuo tarpu mokytojo poza, būdinga šiai knygai, kiek atstumia, kelia lengvą nuobodulį. Autorius nepasako nieko naujo, nieko, kas sukrėstų, priverstų aiktelėti, kas dar nebūtų pasakyta kitų išminčių. Ši knyga neabejotinai privers nusibrėžti ryškesnius vertybinius kontūrus, kai kam – gal sutvirtinti vertybinius pamatus, bet literatūriniu požiūriu nepateiks atradimų. „Betliejaus avytė“ aktuali norintiems pažinti autorių, bet ne ieškantiems literatūros. Tai labai asmeniška knyga, norėtųsi ją vadinti ne esė rinkiniu, o dienoraščiu.

Birželio 18 d., 9:00

    Man-medžiotojui „Betliejaus avytė“ nebuvo toks laimikis, kokio troškau. Greičiausiai tai nulėmė ankstesnė esė knyga „Diktantai sielai“. Viskas būtų buvę gerai, jei abiejų knygų tekstai būtų sudėti į vieną nepaliekant vilties naujam atradimui. Dabar, nepaisant pabrėžiamo knygų giminiškumo, tai yra atskiros knygos ir tai, kas vienoje knygoje būtų buvę laikoma pasaulėžiūros vientisumu, tampa paties savęs kartojimu. Besibučiuojantys žaibai ir liūtys „Diktantuose sielai“ buvo poezija, besibučiuojantys žaibai „Betliejaus avytėje“ tampa arogantišku pasikartojimu: „O šiąnakt iš miegų mane pažadino galinga liūtis. Gulėjau tylutėliai, klausydamasis šniokštimo, barbenimo į lango stiklus, skardines palanges, tolimo griaustinio dundesio, kurio padrąsintas lietus siūbtelėdavo dar įnirtingiau, dar smarkiau...“ (p. 42), “Ar jums teko kada knygose perskaityti metaforą apie besibučiuojančius žaibus? Tad štai man nuo šiol tai – ne vien poetiškas posakis.” (p. 36) Taip, teko. Tas nuo šiol skaitytojui įvyko 2008 metais...

Birželio 18 d., 14:30

 

Ką dabar veiks mano „Betliejaus avytė“? Romiai tūnos knygų lentynoje, kai „Diktantai sielai“ tuo tarpu bus diktuojami ir diktuojami.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.