2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta


Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).
Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.
Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.
Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.
Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.
Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.
Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?
Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.
Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

Publikuota www.menobangos.lt

2018 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis


Patogiai įsitaisykite, pradėsime seansą


Leidykla „Tyto alba“ pradėjo produktyvų bendradarbiavimą su rašytoju, poetu, slameriu Povilu Šklėriumi: 2016 m. išleista jo debiutinė knyga „Ko negalima sakyti merginai bare“, o 2017-ųjų birželį pasirodė antrasis romanas „Mano tėvas, mano sūnus“.

Dar prieš pasirodant antrajam romanui interviu Šklėrius kalbėjo, kad tai bus tamsi ir sunki knyga. Pasak jo, vienu momentu knygos redaktorė nebegalėjo tęsti skaitymo, nes tekstas labai slėgė. Kaip ir pirmoje knygoje, čia randame vienišą meilės ieškantį personažą, tik, priešingai nei „Ko negalima sakyti merginai bare“, čia nerasime viltingų užuominų apie meilės išsipildymą, o pozityvias gražios ateities nuojautas keičia sudėtingi filosofiniai klausimai.
Romaną „Mano tėvas, mano sūnus“ sudaro dvi dalys: pirmoje istoriją pasakoja pats veikiantysis – Šklėriaus alter ego Tomas, o antroje dalyje pasakojimo perspektyva kinta ir skaitytojui pateikiama kitokia Tomo gyvenimo versija – su visomis jo klaidomis ir paklydimais. Gali pasirodyti, kad tai autoriaus bandymas įsibrauti į personažo pasąmonę ir parodyti juodąją jo pusę. Jau minėtame interviu Šklėrius sakė, kad šioji knyga – atsiskaitymas su pačiu savimi. Knygos pavadinimas nurodo tas dvi dalis – pirmojoje kalbama apie Tomo tėvą, tokį, kokio pasakotojas nelinkėtų jokiam vaikui, antrojoje pačia bendriausia prasme – apie Tomo sūnų. Ir nors antrojoje dalyje istorija pateikiama iš trečiojo asmens, stebėtojo pozicijos, pavadinime esantis savybinis įvardis „mano“, išreiškiantis pagrindinės pasakojimo figūros santykį su tuo, apie ką pasakojama, rodo, kad istoriją ir toliau pasakoja tas pats Tomas, tik jau be jokių asmeniškumų ir nutylėjimų. Pirmoje romano dalyje beveik nėra išorinio veiksmo, užtat labai intensyvus minties judesys, sąmonės srautas. Tarytum pasakotojas, o tuo pačiu ir pagrindinis veikėjas, sėdėtų psichoterapeuto kabinete ir asociatyvinių kortelių pagalba leistųsi į prisiminimus, į tuos praeities epizodus, kurie vaikino sąmonėje paliko giliausius ir vis dar skausmingai pulsuojančius randus. Visi tie prisiminimai vienaip ar kitaip susiveda į vieną asmenį – Tomo tėvą. Tomas augo disfunkcinėje šeimoje, tai yra tokioje, kuri nuolat buvo prie suirimo ribos arba, galbūt, kuri iš tiesų niekad nebuvo tikra šeima. Nervingas, griežtas, šiurkštus Tomo tėvas nuolat palikdavo sūnų ir žmoną, kartais – kelioms dienoms, o kartais – ir keleriems metams. Pirmą kartą savo tėvą Tomas pamato būdamas ketverių, nuo tada jų susitikimai tik epizodiniai. Augęs tokioje šeimoje vaikas natūraliai ima kelti klausimus, kas yra šeima ir kodėl nutinka taip, kad žmonės ilgainiui vienas kitam nusibosta. Tomas lyg ir ilgisi tėvo, tačiau tuo pat metu suvokia, kad be jo namuose ramiau. Skaitytojas romane mato vadovėlinį tokioje šeimoje augusio vaiko pasaulį: įbaugintas, tylus vaikas, nuo mažumės išmokęs elgtis taip, lyg jo nė nebūtų kambaryje, kuriame yra girtas tėvas. Vaikas, kuriam „baisiausias dalykas, kurį man iki šiol yra tekę patirti, – būti plėšomam tarp dviejų tėvų, kuriems aš visai nerūpiu, nes pavertė mane mūšio lauku“ (p. 42–43). Vadovėlinis atvejis nereiškia nieko blogo, atvirkščiai – grožinė literatūra geriau nei mokslinė gali padėti suprasti savo paties jausmus arba sudėtingas patirtis turėjusius šalia esančius žmones.
Nesunku suprasti, kodėl knygos redaktorė kurį laiką nebegalėjo skaityti: romano vaizdiniai sukrečia, skaitytojui nepaliekama nė akimirkos atsipalaiduoti. „Mano tėvas, mano sūnus“ nėra lengvas pasiskaitymas savaitgalio popietei, o iš pirmo žvilgsnio juokingi ir lengvi epizodai (tarkim, tėvo bandymai atsiprašyti, dovanomis pelnyti palankumą ir sugrįžti į šeimą) romano kontekste įgyja fantasmagorišką atspalvį. Sunku skaityti knygą, kurioje: „Bet aš jau seniai nebijau, bet aš jau seniai netikiu, kad viskas dar gali būti gerai, <...> nes nieko nėra man baisiau už verkiančią mamą“ (p. 64), „<...> ir nebuvo nė vienos išvykos prie jūros, kada aš, jausdamas visą tą šeimos kančią ir gėdą, ir panieką vienas kitam, nebūčiau norėjęs nusiskandinti jūroje, bet labai bijojau prigerti, todėl to ir nepadariau“ (p. 69), „Vyrai juokiasi, tik Antanas ne. Nepatenkintas žiūri į mane, tada sako tėvas minėjo, kad tu niekam tikęs“ (p. 82).
Antrojoje romano dalyje atsiranda trilerio elementų. Tomas seka paskui netikėtai sutiktą merginą, kurią kadaise įskaudino, kelionės metu atskleidžiami tikrieji tam tikrų jo poelgių motyvai, kiekvienas žingsnis fiksuojamas dokumentiškai tiksliai ir šaltai tarytum detektyvo ataskaitoje arba psichoterapeuto užrašuose apie savo pacientą. Su kiekvienu žingsniu, kiekvienu nuvažiuotu kilometru augantis nerimas ir įtampa byloja apie sukrėsiančią atomazgą. Išlieka prustiška kompozicija: dabarties detalė iššaukia prisiminimą. Jei tartume, kad visas romanas yra kelionė į save, tai šioje kelionės dalyje pasiekiama gelmių gelmė su esminiu joje slypinčiu klausimu: kas ir koks aš esu? Tomas yra pasižadėjęs nebūti panašus į savo tėvą, o dabar paaiškėja, kad kuo tiksliausiai atkartojo jo gyvenimo modelį.
Skaudžios personažo akistatos (nuvedančios į akligatvį) su savimi metu keliama daug filosofinių klausimų. Ar yra Dievas ir jeigu yra, kur jis, kai jo labiausiai reikia, kodėl jis leidžia skausmą ir kančią? Kas yra šeima, kaip būti su kitu, šalia kito jo neužgaunant? Kas yra meilė, kaip išmokti mylėti, ar to apskritai išmokstama? Ne mažiau svarbūs ir psichologiniai knygos apsektai: disfunkcinė šeima, jaunos asmenybės formavimasis, tėvų pavyzdžio įtaka vaikui, trauminių patirčių reflektavimas. Dėl šių elementų ir dėl kompozicijos romaną ir norisi lyginti su psichoterapijos seansu. Sakoma, kad psichoanalizė efektyvi tik tada, kai terapeuto kabinete sėdima įsitempus, o progresas įvyksta pravirkus. Romane „Mano tėvas, mano sūnus“ vietoj seanso dalyvio ašarų – nepaguodžiamas kaltės prisiėmimas: „Man atrodo, aš nužudžiau žmogų“ (p. 198), ir iliuzijų, jog „mano rankos tikrai nėra žudiko rankos“ (p. 35) griuvimas. „Mano tėvas, mano sūnus“ (o „Ko negalima sakyti merginai bare“ irgi) lietuviškos prozos lentynoje atrodo gana solidžiai – pradedant tema, gvildenamomis problemomis, romano aktualumu, įdomia kompozicija, patraukliu stiliumi, baigiant knygos įrišimu – kietais viršeliais, kas jaunųjų rašytojų knygoms nėra itin būdinga (Rašytojų sąjungos pirmosios knygos leidžiamos minkštais viršeliais; kurį laiką LEU leistos pirmosios jaunųjų rašytojų bei poetų knygos būdavo kietais viršeliais, tačiau žymiai mažesnės apimties). Šis romanas – jau ne šiaip romanas, ne šiaip knyga, o aukšto lygio literatūra.

Publikuota www.15min.lt


2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

2015 m., balandžio 13 d., pirmadienis. Louis Sacahr - "Berniukas mergaičių tualete"

Ko išmokstu, anksti atsikėlusi ir perskaičiusi knygą?

"Ar tu nori dalintis su juo savo jausmais? Tik šitaip atsiranda tikra draugystė: kalbantis, atvirai išsipasakojant. Taip, kaip dabar mudu atvirai kalbamės vienas su kitu. Todėl ir esame draugai."

"Bet tu man patinki. Juk gali man patikti, ar ne? Ir visai nereikia, kad tau patikčiau aš."

"Jiedu stovėjo ant nelabai švarios žolės ir žiūrėjo vienas į kitą. Mėlynė aplink Džefo akį buvo jau žalsvai ruda. Džefas pakėlė kumščius.
Berniukai susibūrė aplink juos ratu.
- Na, duok jam, - paragino Brajanas.
- Įtaisyk jam dar vieną mėlynę, - kurstė Raselas.
Bredlis pasiruošė. Jis jau pakėlė kumščius, bet greitai nuleido juos. Jam kilo mintis.
- Sveikas, Džefai, - pasakė jis.
Robis prunkštelėjo.
Džefas išplėstomis akimis pažiūrėjo į jį, paskui atsakė:
- Sveikas, Bredli.
Bredlis nusišypsojo. Tada ištiesė ranką.
Džefas irgi nusišypsojo. Taip nuoširdžiai jis šypsojosi jau seniai. Jis paspaudė savo geriausiam draugui ranką.
Berniukai liko apstulbę. Visi neteko žado.
Galiausiai pirmas prabilo Endis:
- Gal nori pažaisti krepšinį, Bredli? - paklausė jis.
Bredlis sutrikęs pažiūrėjo į jį.
- Kad aš nelabai moku, - atsakė.
- Nieko baisaus. Mes irgi nelabai mokam, - tarė Džefas ir patapšnojo jam per petį.
- Dabar komandose turėsime po lygiai!  - tarė Robis."

"Na, o kas gi čia blogo? Jeigu pabaisa pasveikina tave, tai privalai jai atsakyti. O jeigu neatsakysi, tai aš turėsiu gerai pagalvoti, kuris jūsų iš tikro yra pabaisa."

2015 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

2015 m., balandžio 9 diena, ketvirtadienis. Leonas Leisonas - "Berniukas ant medinės dėžės"



Kita jauna 19-20 metų žydė inteligentė, apsirengusi pilku paltu su juoda kailio apykakle, vedina trejų ketverių metų berniuku mėlynu paltuku, puola ant žemės (nepaisydama purvo), bučiuoja karininko kojas ir maldauja palikti gyvą, apkabina purvinus batus ir maldauja; tasai, norėdamas ištraukti koją, spiria bato galu į žandikaulį, taip ištraukia koją iš jos glėbio, bet nubrozdina skruosto odą, kraujas susimaišo su purvu. Žydė guli ir mėšlungiškai maldauja, kitas kareivis smogia jai buože, ji griebia buožę ir... bučiuoja, klūpėdama kelyje prie įėjimo į skerdyklą. Tuomet kareivis griebia verkiantį berniuką, išsupa jį ir numeta už tvoros kaip malką, o ten vėl pakelia buožę, norėdamas mušti vaiką. Žydė metasi į priekį, bėga už spygliuotos tvoros. Kad apsaugotų vaiką. O jiems tik to ir reikėjo. Šūviai vis dar aidi.

                      Tai mane bene labiausiai sukrėtusi ištrauka iš „Panerių dienoraščio“ – knygos, kurioje lenkų žurnalistas Kazimieras Sakovičius pasakoja apie masines žydų žudynes Lietuvoje, Paneriuose, vykdytas 1941-1943 metais. Galbūt todėl, kad nuo šios knygos prasidėjo mano sąmoningas domėjimasis holokaustu, ją laikau tam tikru atskaitos tašku, vertindama kitus šia tema kalbančius tekstus. Kazimiero Sakovičiaus trumpuose dienoraščio įrašuose fiksuojama tikrovė šokiruoja ir savo baisumu pralenkia bet kokią rašytojo fantaziją. Klausimas, ar tokius dalykus reikia priminti, ar nebūtų geriau jų ištrinti iš knygų ar bent jau sušvelninti? Žydai mano, kad labai svarbu ne žinoti istorijos faktus, o susikurti asmenišką santykį su istoriją suvokiant, kad ji gali bet kada pasikartoti. Taigi pavienių asmenų prisiminimai vertingi formuojant tokį santykį. Kitas klausimas, ar kiekvieno asmens prisiminimai, paversti literatūriniu tekstu, yra vertingi ir ar reikia juos laikyti vertingais tik todėl, kad juose kalbama apie skaudžius dalykus.
                      Iškelti šitokį klausimą paskatino Leono Leisono, Lenkijos žydo, prisiminimų knyga „Berniukas ant medinės dėžės“. Leonas Leisonas (tikrasis vardas – Leiba Leisonas) turėtų būti garsus tuo, jog yra vienas iš maždaug 12 000 Antrojo pasaulinio karo metais Oskaro Šindlerio išgelbėtų žydų. Pergyvenęs karo baisumus Leonas su išgyvenusiais šeimos nariais išvyko į JAV, kur susikūrė naują gyvenimą, o apie patirtas kančias stengėsi kalbėti kuo mažiau. Situacija pasikeitė, kai 1993 metais pasirodė S. Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Po filmo premjeros atkaklus žurnalistas tol nedavė Leonui Leisonui ramybės, kol šis sutiko duoti interviu leidiniui „Los Angeles Times“. Nuo tada L. Leisonas pradėjo viešinti savo išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais, ir kalbėjimą apie tai tęsė iki pat savo mirties 2013 metais. „Berniukas ant medinės dėžės“ – tų pasakojimų rezultatas.
                      Knyga išleista su dedikacija Oskarui Šindleriui: „Kaip Oskaro Šindlerio dėka neįmanomi dalykai tapo įmanomi“. Literatūrinių pretenzijų knyga neturi, istoriniu požiūriu taip pat nėra vertinga – pasakojami visiems daugiau ar mažiau žinomi dalykai, pasakojimas nekonkretus, epizodiškas, nevientisas. Leono Leisono prisiminimams trūksta asmeniškumo, skaudaus intymumo, bet kyla įtarimas, kad „Berniukas ant medinės dėžės“ ir neturėjo būti vieno konretaus berniuko patirties liudijimas. Nors knygoje daug kalbama apie Leono vaikystę kaime, apie kelionę į Krokuvą, apie šeimą, vaikų žaidimus, apie karo patirtį, visų pirma tai yra panegirika Oskarui Šindleriui. Todėl neišvengiama patetikos, sentimentalumo, banalumo, O. Šindleris paverčiamas holivudinio filmo tipo herojumi: „ Kaip ir kitose stovyklose, buvo ir viršininkas, ir sargybiniai, tačiau dėl O. Šindlerio viskas čia buvo kitaip. <...> Sužinojom, jog O. Šindleris išvažiavo į Aušvicą gelbėti moterų“ (p. 100), “O. Šindleris pasirodė pačiu laiku. Jei būtų atvykęs nors truputį vėliau, nebūtų išgelbėjęs ne tik mamos, bet ir kitų savo įmonės moterų” (p. 101). O. Šindlerio lūpomis ištariami daugelį metų neįmanomomis sąlygomis gyvenusiems žydams tokie svarbūs žodžiai: „Jūs laisvi.“ Didvyrius prisiminti reikia, tačiau taupus žodis paliks didesnį įspūdį nei išpūstos panegirikos.
                      Knyga „Berniukas ant medinės dėžės“ galėtų būti vadinama knygos „Šindlerio sąrašas“ adaptacija. Bet reikia pastebėti ir tai, kad šioje knygoje yra vertingos medžiagos talentingam rašytojui, pvz., scena, kurioje žydas, nacių siunčiamas tariamai į kaimą, palieka gete savo brangiausią turtą – pypkių kolekciją. Jeigu Leonas Leisonas būtų atsisakęs moralinės pareigos atiduoti duoklę savo gelbėtojui ir suvokęs, kokia svarbi ir įdomi gali būti jo paties istorija, kokia neįkainojama jo patirtis ir asmeniniai išgyvenimai, turėtume svarų liudijimą apie žydų tautybės vaiko susidūrimą su holokaustu. Deja, knygoje demonstruojamas perdėtas atsidavimas savo gelbėtojui pasakojimą daro blankiu, nuasmenina pasakotoją, knygos negelbsti nei tai, kad pasakojama iš naivaus, sunkiai suvokiančio, kaip gali vykti tokie dalykai, vaiko pozicijos, nei keli išties asmeniški, todėl sukrečiantys, prisiminimai.

2015 m. sausio 8 d., ketvirtadienis

2015 m., Sausio 8 d., ketvirtadienis.


Man rodos, imu nemėgti skaitymo. Arba, kaip svarsto Paukštelis Finč, "aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek." Taigi kol niekas negraso to uždrausti, naują knygą imu su tam tikra baime, skaitydama nerimastingai skaičiuoju, kiek puslapių liko (kad tik greičiau jie bėgtų!) ir kiek jau laiko prasėdėjau prie knygos. Skaitydama vis mažiau išmokstu ir patiriu vis mažiau malonumo. Turbūt tai reiškia, kad renkuosi prastą literatūrą. Kaip bebūtų - knygų valandos man jau dažnai nuobodžio valandos. Ir nėra paguodos - žinau, kad kuo daugiau perskaitysiu, tuo mažiau rasiu kuo nustebti. Tad - stengiuosi skaityti reikiamas knygas kuo greičiau, kad daugiau laiko liktų neskaitymui. Ir labai retai nutinka taip, kaip dabar su Harper Lee knyga "Nežudyk strazdo giesmininko": skaičiuoju puslapius bijodama - kad tik nesibaigtų, kad turėčiau ką atsiversti rytoj, o jei pasiseks - gal net ir poryt! (Kad apskritai būtų dėl ko to rytojaus laukti, kad būtų dėl ko eiti miegot). Todėl sukaupusi valią užverčiu knygą ties 150-uoju puslapiu ir traukiuosi tolyn. Ir ramiai užmingu žinodama, kad ryte bus verta nubusti.

2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

2014 m., gruodžio 10 d., trečiadienis. Ką veikia redaktoriai, kol rašytojai rašo bevertes knygas?

Vienas kraštutinumas – kai kalbos redaktoriai beveik perrašo tekstą. Kitas - kai palieka tekste akivaizdžias klaidas. Atradau tai skaitydama Dariaus Rėkio knygą vaikams "Viską susapnuoti dar kartą".  Knyga pilna gramatinių klaidų. Neskiriamos ne tik išplėstinės aplinkybės ar pažyminiai, bet net ir kreipiniai. Atrodo, knygos autorius ir redaktorė užsimojo reformuoti lietuvių kalbos skyrybą ar bent jau panaikinti tokį skyrybos ženklą kaip kablelis. Visgi skyryba - mažiausia knygos problema.

Pasakoje (man dėl kūrinio apimties labiau norisi vadinti apysaka-pasaka, bet autorius nurodo pasakos žanrą) "Viską susapnuoti dar kartą" pasakojama apie fizinę traumą patyrusį ir vaikščioti nebegalintį Robertą. Robertą ištinka stebuklas -  užmigęs jis persikelia į sapno erdvę, palankią jam tuo, jog ten Robertas gali vaikščioti, tarytum neturėtų fizinės negalios. Sapno pasaulyje jis susipažįsta su Laima ir Jonu (Jonas - kalbantis akmuo), į sapno erdvę drauge su Robertu atkeliauja personifikuotas jo sieninis laikrodis Tiktaktikas. Robertas su naujais draugais leidžiasi į kelionę po sapno pasaulį, kur yra supažindinamas su šio pasaulio istorija ir patiria įvairių nuotykių.
Pasakojimo struktūra paprasta (ne iš tos serijos, kai paprasta nėra prasta), pasakojimas patetiškas, deklaratyvus, įkyriai didaktiškas. Siužetas neišbaigtas, tekstas panašus veikiau į juodraštį, į būsimo kūrinio planą nei į knygą. Personažų charakteriai neišvystyti, Jono ir Tiktaktiko buvimui apskritai sunku rasti motyvą. Perskaičius knygą susidaro įspūdis, jog ne tik skaitytojas pavargo ją skaitydamas, bet ir rašytojas - rašydamas. Galbūt todėl viename skyriuje užsimenama apie tarp sapno pasaulio valdovų Sapno bei Košmaro kilusį konfliktą ir laukiančią kovą, o kitame skyriuje kalbama apie jau įvykusią kovą. Taigi pasakoje, kurios pagrindas - nuotykis, trūksta svarbiausio dalyko - nuotykio. Neįtikina kūrinio pabaiga: Robertas, grįžęs iš sapno pasaulio, supranta, jog vėl gali vaikščioti. Buitinį pasakos tuščiažodžiavimą pabaigoje keičia manieringumas ir paskutiniame skyriuje stebime "gracingai šokančias snaiges".
Užmačiomis pasaka primena puikias Neringos Vaitkutės knygas "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna". Tačiau gerais norais viskas ir pasibaigia. Puslapyje www.knygos.lt į paieškos laukelį įvedus aptariamos knygos pavadinimą sistema sako, jog susidomėjusiems šia knyga gali patikti ir N. Vaitkutės tekstai. Aš nedrįsčiau kalbėti apie šias knygas kaip apie lygiavertes.Vienintelis knygoje nudžiuginęs dalykas - bandymas juokauti. Kartais iš tiesų buvo juokinga.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Kalbėjomės besibaigiant vasarai.

„Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems“

         Akvilina Cicėnaitė – paaugliams rašanti autorė. Akvilina yra parašiusi tris knygas – „Viskas  apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ ir „Kengūrų slėnio paslaptis“. Pirmosios dvi nominuotos Metų knygos rinkimams. Šiuo metu gyvena Australijoje. Kabinau autorę apie rašymą, vaikų ir paauglių literatūros padėtį Australijoje, jaunimo literatūros skirtumus Australijoje bei Lietuvoje.


Akvilina, esate parašiusi tris knygas – kūrybinio kelio pradžia gana solidi, tačiau skaitytojai, susidomėję pamėgtų knygų autore, apie Jus informacijos turi nedaug. Įvedus Jūsų vardą į interneto paieškos sistemą galima rasti tik knygų anotacijas ir keletą Jūsų straipsnių, tad papasakokite apie save: kas esate, ką studijavote, kuo užsiimate, iš kur esate kilusi ir tai, ką Jums atrodo svarbu pasakyti apie save.
Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Vilniaus universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Kelerius metus dirbau reklamos agentūrose tekstų kūrėja, tuomet Velingtono Viktorijos universitete baigiau religijų studijų doktorantūrą. Šiuo metu gyvenu Sidnėjuje.

Kodėl rašote knygas paaugliams? Tai buvo sąmoningas sprendimas ar labiau tam tikras vidinis impulsas, kalbant Jungo terminais – iš Visatos skleidžiamos bangos, kurias Jūs kaip antena pagavote ir dabar transliuojate?

Gal veikiau atsitiktinumas? Iš jo išaugo trys knygos. Iš jo labai daug išmokau ir vis dar mokausi. Rašydama visuomet savęs klausiu: „O ar aš tai būčiau skaičiusi, kai man buvo dvylika metų? Ar man būtų įdomu?“ Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems. Bet koks dirbtinumas yra labai pastebimas. Jiems rašyti yra smagu, bet kartu ir sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Iš tiesų rašyti jaunam žmogui ‒ didelė atsakomybė. Ar tokia atsakomybė neapsunkina rašymo? Pvz., ar daug redaguojate savo tekstus, galbūt turite kokį nors pirmą skaitytoją, kuris paskaito ir pasako, jog tam tikri motyvai paaugliams netinkami, ir tuomet perrašinėjate?

Kaip ir minėjau, paaugliai yra labai pastabi ir kritiška auditorija. Jie tučtuojau pajunta neautentišką kalbėjimą, norą moralizuoti. Manau, kad nėra sunkių ar nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinkti kalbėjimo būdai. Kita vertus, juk ir patys paaugliai dažnai skaito suaugusiųjų knygas (kaip ir suaugusieji ‒ paauglių). Mūsų brėžiamos ribos kartais būna labai sąlyginės.

Savo tekstus ilgai redaguoju ir perrašinėju. Pirmasis teksto eskizas yra tarsi atskaitos taškas, nuo kurio reikia atsispirti. Pirmą eskizą beveik visiškai perrašau. Kartais atrodo, kad ir paskutinysis teksto variantas, tas, kuris keliauja į leidyklą, yra tik dar vienas eskizas. Man patinka pabaigos, kuriose nėra pabaigos. Herojai ir toliau gyvena, tik gal jau kitose, kitų parašytose knygose.

Jūsų knygos baigiamos užuominomis į galimus tęsinius. Galbūt planuojate rašyti knygų „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ bei „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinius?

Rašau knygos „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinį, tiksliau, antrąją dalį. Nesu tikra dėl „Mano tėčio ir kitų nesusipratimų“ tęsinio, bet kas žino?

Kada galime tikėtis knygos? Galbūt turite ir kitų, naujų kūrybinių sumanymų?

Tikiuosi jau greitai užbaigti ‒ o tuomet galėsiu pagalvoti apie tolimesnius planus.

Vienoje iš Jūsų knygų veikėjai vyksta į Naująją Zelandiją, kitoje – į Australiją, susipažįsta su šių šalių geografija, mitologija. Ar gyvenimas Australijoje daro įtaką tam, apie ką rašote?

Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano
Kadaise šnekučiavomės su disertacijos vadovu ir jis prisipažino, kad nemėgsta kelionių knygų. Jo įsitikinimu, ten visuomet rašoma netiesa. Vietos, įvykiai, laikai, papročiai ‒ viskas aprašoma taip, kaip tuomet atrodė autoriui, taigi subjektyviai ir vienpusiškai. Tai asmeninė autoriaus versija, bet jis neretai pristato ją kaip vienintelę įmanomą tiesą. Ir toji tiesa, žinoma, nesutampa su realybe.
Sutikčiau su profesoriumi, kad labai sunku parašyti gerą kelionių knygą. Gal todėl mano antroji ir ypač trečioji knygos paaugliams ‒ tai bandymas perteikti tolimas šalis kitaip: personažų akimis. Nepaprasti peizažai tampa fonu mano knygų herojų nuotykiams, mintims ir emocijoms. Keliaudama rinkau medžiagą, domėjausi istorija, mitologija, ieškojau galimų siužetų. Man gyvenimas kitose šalyse yra galimybė atrasti visai kitą pasaulį, o rašydama galiu juo pasidalyti. Ir, kaip jau minėjau, nebūtinai kelionių knygos formatu.

Kodėl gyvendama Australijoje nusprendėte rašyti Lietuvos paaugliams?

Rašyti pradėjau dar Lietuvoje. O gyvenimas svetur padiktavo naujų temų, pavyzdžiui, paskatino iš arčiau pažvelgti ir į su tėvais į užsienį išvykusių vaikų ir paauglių išgyvenimus. Tai ir vienišumas, ir atskirtumas, ir nepritapimas svetimoje aplinkoje, kai viską reikia pradėti iš naujo. O kadangi paauglystė ir taip yra lūžio etapas, šios patirtys gali tapti dar aštresnės ir skaudesnės. 

Galbūt galėtumėte ką nors papasakoti apie Australijos vaikų bei paauglių literatūros situaciją? Ar ten egzistuoja kokie nors apdovanojimai vaikų bei paauglių rašytojams, ar vyksta kokios nors skatinimo programos, kaip Lietuvoje, pvz., „Augu skaitydamas“, ar apskritai vaikų ir paauglių literatūra sulaukia visuomenės dėmesio?

Australija kultūrine prasme yra labai jauna šalis, jauna ir jos literatūra. Pirmųjų kolonizatorių vaikai skaitė britiškas knygas, tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje‒dvidešimtojo pradžioje ėmė formuotis literatūra, kurią jau galima vadinti australiška. Vaikų literatūra suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, atsirado ir seniausiųjų Australijos gyventojų aborigenų parašytų kūrinių.
Dabar literatūrinių apdovanojimų esti labai daug, jiems aptarti reikėtų atskiro straipsnio. Tarkime, Metų vaikų knygos apdovanojimai suskirstyti į smulkesnes kategorijas, tokias kaip ankstyvosios vaikystės knyga, jaunesniojo amžiaus, vyresniojo amžiaus, paveikslėlių knygos. Kasmet vykstančiuose Australijos knygų industrijos apdovanojimuose, be kitų kategorijų, yra du atskiri apdovanojimai jaunesnio ir vyresnio amžiaus vaikų knygoms.
Paauglių literatūra yra ir populiari, ir skaitoma, ir ganėtinai įsitvirtinusi. Galima pastebėti didžiulę stilių įvairovę ‒ nuo realistinio kalbėjimo iki siurrealizmo, distopijos, arba kaip tik itin asmeniško, netgi poetinio, dienoraštinio rašymo. Paaugliams (paprastai skiriamos dvi amžiaus kategorijos, 12‒15 ir 15‒18 metų) ‒ ir vampyrų, ir fėjų istorijos, ir atviri dienoraštiniai pasakojimai. Nėra neleistinų temų ‒ rašoma ir apie nepagydomas ligas, ir apie prievartą, savižudybes, religiją, ateitį, paauglių nėštumus, homoseksualumą, depresiją. Beje, populiarėja komiksų, scenarijų formatai. Dabar čia neįtikėtinai išpopuliarėjusi amerikiečio Johno Greeno knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, kurią skaito, beje, visi ‒ nuo mažesniųjų iki suaugusiųjų. Ši knyga, kaip ir nemažai kitų, iliustruoja, kad ribos tarp vaikų, paauglių ir suaugusiųjų knygų kartais yra ‒ pasikartosiu ‒ labai sąlyginės.

Pagal knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ neseniai pastatytas filmas. Beje, Lietuvoje jis sulaukė didelio populiarumo, ypač tarp jaunų žmonių. Filmas mane kiek nuvylė, įdomu, kokią literatūrinę vertę turi knyga. Galbūt matėte šį filmą ir skaitėte knygą ir galėtumėte palyginti? Ką apskritai manote apie knygų ekranizacijas? Gal tai vienas iš vykusių būdų išpopuliarinti knygas?

Neteko žiūrėti šio filmo, todėl negaliu palyginti su knyga. Prisipažinsiu, dažniausiai renkuosi knygą, nes man labiau prie širdies skaitymo malonumas. Kita vertus, tikiu, kad gera ekranizacija gali išgelbėti ne itin gerai parašytą knygą, o kai kurios knygos tiesiog sutvertos atsidurti kino ekranuose.

O kokia verstinių jaunimo knygų padėtis Australijoje? Ar nėra taip, kad neseniai suradusi savo literatūrą šalis būtų griežtesnė kitų tautų literatūrai ir nenoriai ją įsileistų?

Formuluočiau kiek kitaip: kai leidybos rinka perpildyta anglakalbių (australų, amerikiečių, britų, kanadiečių ir kt.) autorių kūriniais, kita kalba parašyta knyga turi būti išskirtinė, kad išsikovotų kelią į knygynų lentynas. 

Užsiminėte apie Australijos jaunimo literatūros temas. Jei sekate lietuvių jaunimo literatūros naujienas, kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardyti tarp šių šalių literatūros? Kaip suprantu, australų literatūra pasižymi drąsiomis temomis, kalba apie skaudžias socialines problemas. Lietuvių literatūrai to tikriausiai trūksta...

Sutinku su Jūsų pastebėjimu. Tačiau pabrėžčiau dar vieną, turbūt esminį į akis krentantį dalyką: palyginti nedaug autorių rašo paaugliams. Vaikų literatūros apstu, o štai jaunesniųjų paauglių ir jaunimo ‒ daugiausia verstinė. O juk plėtojant šios literatūros tradiciją atsirastų ir atviro, autentiško kalbėjimo skaudžiomis temomis, ir taip reikalingos įvairovės.

Tikra tiesa – iš tiesų knygų paaugliams, ypač – gerų knygų labai trūksta. Įdomu, kas nulemia tokias tendencijas, jog vaikams rašoma daug, o skaitytojų paauglių auditorija, jų problemos apeinamos?

Išties nežinau. Gal tradiciškai daugiau dėmesio buvo skiriama vaikų literatūrai. Bet manau, kad vis daugiau kalbant apie paauglių literatūrą, leidykloms skiriant jai dėmesio, daugės ir gerų paaugliams skirtų knygų.

O Jūs pati, Akvilina, mieliau skaitote vaikams ar paaugliams skirtas knygas?

Mieliausiai ‒ knygas, kurios gali bet kokio amžiaus skaitytoją priversti pamiršti laiką.

Interviu skelbtas Literatūros ir meno portale.

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...