2014 m., sekmadienis, rugpjūčio 10 d.

Niekada nemėgau fantasy žanro. Vaikystėje skaičiau "Harį Poterį", dar keletą šio žanro knygų, bet visos pasirodė nuobodžios, skaitymas buvo varginantis. Išimtis - Tolkieno "Hobitas". Po šios dar mėginau skaityti "Žiedų valdovą", tačiau tuo metu buvau jauna ir neatsakinga skaitytoja, todėl trilogija pasirodė neįveikiama. Paskui ilgą laiką nebeturėjau reikalų su fantasy literatūra. Kiek vėliau, jau suaugusi, perskaičiau "Narnijos kronikas", bet ne iš noro dar kartą pamėginti perkąsti fantasy žanrą, o veikiau iš pagarbos C. S. Lewis'ui, kurį atradau kaip teologijos filosofą ir krikščionybės apologetą. Per vaikų literatūros paskaitas taip pat teko susipažinti su fantasy ir nuomonė į žanrą kiek pakito, bet ne tiek, jog susimąstyčiau, kad vaikystėje galbūt skaičiau nekokybiškai parašytas, geros literatūros kriterijų neatitinkančias knygas, ir tik todėl, o ne dėl žanro subtilybių jos pasirodė atstumiančios. Pagaliau, šią vasarą, į rankas pakliuvo dvi Neringos Vaitkutės knygos, esmingai pakeitusios mano negatyvius nusistatymus. Plačiau apie tai - recenzijoje:
http://paaugliams.skaitymometai.lt/index.php?-932653621