2014 m., rugpjūčio 9 d., šeštadienis. Jeigu būčiau Hemulis
1914 m. rugpjūčio 9 d., lygiai prieš šimtmetį Suomijoje, skulptoriaus ir dailininkės šeimoje gimė Tuvė Janson, į vaikų literatūrą atvedusi Trolių Mumių šeimyną ir daugybę jų draugų. Šiandien švenčiame Tuvės Janson gimtadienį, šia proga kultūrinėje spaudoje ne kartą paminėta jos pavardė, todėl, nenorėdama ko nors atkartoti, nesiimu rašyti dar vieno straipsnio, o tik dalinuosi savo pamėgto personažo charakterizacija.

Hemuliai - amžini paniurėliai, irzlūs, negatyvūs kritikai, besidomintys tik savimi bambekliai. Įprastai hemuliai turi kokį nors hobi, griežtai apribojantį jų sąmonę. Apysakoje-pasakoje "Burtininko skrybėlė" hemulis, užbaigęs pašto ženklų kolekciją, jaučiasi prislėgtas, nes jo gyvenimas tarytum baigėsi: "Būtent! - beviltiškai sušuko Hemulis. - Ji baigta! Man nebetrūksta nė vieno pašto ženklo, nė vieno atspaudo. Surinkau visiškai visus! Ko man dabar imtis?" Taigi hemuliams reikia nuolatinės veiklos, tačiau ji privalo būti orientuota į vieną objektą, nuotykių ir netikėtumų hemuliai nepakenčia. Hemuliai atspindi sustabarėjusį mąstymą, yra radikali priešprieša tyram bei naiviam Muminuko ir kitų personažų pasauliui.Nesupranta vaikų pasaulio dėsnių, nori užgniaužti vaikišką džiugesį. Bjaurų hemulių būdą švelnina komiška jų išorė - visi hemuliai (net ir vyr. g.) dėvi sijonus. Hemulių reakcijos į situacijas ir juos ištinkančios bėdos hiperbolizuojamos, šaržuojamos, gal net sukarikatūrinamos: "Ir tada sukaukė hemulis klaikiau negu sirena. <...> Hemulis pasileido jam įkandin bėgčiomis. Audra pakėlė aukštyn jo suknią, ėmė ją plaikstyti ir plakti. Lyg didžiulis popierinis aitvaras hemulis plasnojo virš žemės, kol įstrigo į krūmą. Tenai jis užsidengė sunkia galvą, netekęs bet kokios vilties. <...> Ir nubėgo, kiek jam leido raukinių skutai." (Citata iš knygos "Kometa artėja"). Hemuliai šiek tiek isteriški, bailūs, pašaipūs (šaiposi netgi vieni iš kitų), vienišiai. Atspindi kraštutinumus (vieni - niurzgos, kiti - pašaipūnai ir panašiai). Bet hemuliai nėra blogi, niekada niekam nekenkia vedini piktos valios, kartais net parodo geranoriškumą - viena hemulė išgelbsti Snusmumriką nuo kalėjimo ir mezga visiems puskojines. Atsiradus neišvengiamai būtinybei, hemuliai, kad ir labai nenoriai, gali leistis į nuotykį ir padėti kitiems personažams siekti tikslo, žinoma, visada stengiasi iš to išpešti naudos sau. Prie teigiamų hemulių bruožų galima paminėti ir tai, kad jie nėra godūs, jiems nereikia brangių daiktų, priešingai nei, pvz., Snifui, jie nėra kaupikai, kokios yra, pvz., filifjonkos. Hemuliams reikia visai nedaug, kad pasijustų laimingais - ramybės ir hobio. Polinkiu į moralizavimą, į perfekcionizmą, niūria prigimtimi, hiperbolizuotomis būdo savybėmis hemuliai - vieni iš ryškiausių Tuvės Janson sukurtų personažų, o man dėl šaržuoto jų prigimtinio negatyvizmo - vieni simpatingiausių.