Kita jauna 19-20 metų žydė inteligentė, apsirengusi
pilku paltu su juoda kailio apykakle, vedina trejų ketverių metų berniuku
mėlynu paltuku, puola ant žemės (nepaisydama purvo), bučiuoja karininko kojas
ir maldauja palikti gyvą, apkabina purvinus batus ir maldauja; tasai, norėdamas
ištraukti koją, spiria bato galu į žandikaulį, taip ištraukia koją iš jos
glėbio, bet nubrozdina skruosto odą, kraujas susimaišo su purvu. Žydė guli ir
mėšlungiškai maldauja, kitas kareivis smogia jai buože, ji griebia buožę ir...
bučiuoja, klūpėdama kelyje prie įėjimo į skerdyklą. Tuomet kareivis griebia
verkiantį berniuką, išsupa jį ir numeta už tvoros kaip malką, o ten vėl pakelia
buožę, norėdamas mušti vaiką. Žydė metasi į priekį, bėga už spygliuotos tvoros.
Kad apsaugotų vaiką. O jiems tik to ir reikėjo. Šūviai vis dar aidi.
Tai mane bene labiausiai sukrėtusi ištrauka iš
„Panerių dienoraščio“ – knygos, kurioje lenkų žurnalistas Kazimieras Sakovičius
pasakoja apie masines žydų žudynes Lietuvoje, Paneriuose, vykdytas 1941-1943
metais. Galbūt todėl, kad nuo šios knygos prasidėjo mano sąmoningas domėjimasis
holokaustu, ją laikau tam tikru atskaitos tašku, vertindama kitus šia tema
kalbančius tekstus. Kazimiero Sakovičiaus trumpuose dienoraščio įrašuose
fiksuojama tikrovė šokiruoja ir savo baisumu pralenkia bet kokią rašytojo
fantaziją. Klausimas, ar tokius dalykus reikia priminti, ar nebūtų geriau jų
ištrinti iš knygų ar bent jau sušvelninti? Žydai mano, kad labai svarbu ne
žinoti istorijos faktus, o susikurti asmenišką santykį su istoriją suvokiant,
kad ji gali bet kada pasikartoti. Taigi pavienių asmenų prisiminimai vertingi
formuojant tokį santykį. Kitas klausimas, ar kiekvieno asmens prisiminimai,
paversti literatūriniu tekstu, yra vertingi ir ar reikia juos laikyti
vertingais tik todėl, kad juose kalbama apie skaudžius dalykus.
Iškelti šitokį klausimą paskatino Leono Leisono,
Lenkijos žydo, prisiminimų knyga „Berniukas ant medinės dėžės“. Leonas Leisonas
(tikrasis vardas – Leiba Leisonas) turėtų būti garsus tuo, jog yra vienas iš
maždaug 12 000 Antrojo
pasaulinio karo metais Oskaro Šindlerio išgelbėtų žydų. Pergyvenęs karo
baisumus Leonas su išgyvenusiais šeimos nariais išvyko į JAV, kur susikūrė
naują gyvenimą, o apie patirtas kančias stengėsi kalbėti kuo mažiau. Situacija
pasikeitė, kai 1993 metais
pasirodė S. Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Po filmo premjeros atkaklus
žurnalistas tol nedavė Leonui Leisonui ramybės, kol šis sutiko duoti interviu leidiniui
„Los Angeles Times“. Nuo tada L. Leisonas pradėjo viešinti savo išgyvenimus,
patirtus Antrojo pasaulinio karo metais, ir kalbėjimą apie tai tęsė iki pat
savo mirties 2013 metais. „Berniukas
ant medinės dėžės“ – tų pasakojimų rezultatas.
Knyga išleista su dedikacija Oskarui
Šindleriui: „Kaip Oskaro Šindlerio dėka neįmanomi dalykai tapo įmanomi“. Literatūrinių
pretenzijų knyga neturi, istoriniu požiūriu taip pat nėra vertinga – pasakojami
visiems daugiau ar mažiau žinomi dalykai, pasakojimas nekonkretus, epizodiškas,
nevientisas. Leono Leisono prisiminimams trūksta asmeniškumo, skaudaus
intymumo, bet kyla įtarimas, kad „Berniukas ant medinės dėžės“ ir neturėjo būti
vieno konretaus berniuko patirties liudijimas. Nors knygoje daug kalbama apie
Leono vaikystę kaime, apie kelionę į Krokuvą, apie šeimą, vaikų žaidimus, apie
karo patirtį, visų pirma tai yra panegirika Oskarui Šindleriui. Todėl
neišvengiama patetikos, sentimentalumo, banalumo, O. Šindleris paverčiamas
holivudinio filmo tipo herojumi: „ Kaip ir kitose stovyklose, buvo ir
viršininkas, ir sargybiniai, tačiau dėl O. Šindlerio viskas čia buvo kitaip.
<...> Sužinojom, jog O. Šindleris išvažiavo į Aušvicą gelbėti moterų“ (p.
100), “O. Šindleris pasirodė pačiu laiku. Jei būtų atvykęs nors truputį vėliau,
nebūtų išgelbėjęs ne tik mamos, bet ir kitų savo įmonės moterų” (p. 101). O.
Šindlerio lūpomis ištariami daugelį metų neįmanomomis sąlygomis gyvenusiems
žydams tokie svarbūs žodžiai: „Jūs laisvi.“ Didvyrius prisiminti reikia, tačiau
taupus žodis paliks didesnį įspūdį nei išpūstos panegirikos.
Knyga „Berniukas ant medinės dėžės“ galėtų būti
vadinama knygos „Šindlerio sąrašas“ adaptacija. Bet reikia pastebėti ir tai,
kad šioje knygoje yra vertingos medžiagos talentingam rašytojui, pvz., scena,
kurioje žydas, nacių siunčiamas tariamai į kaimą, palieka gete savo brangiausią
turtą – pypkių kolekciją. Jeigu Leonas Leisonas būtų atsisakęs moralinės pareigos
atiduoti duoklę savo gelbėtojui ir suvokęs, kokia svarbi ir įdomi gali būti jo
paties istorija, kokia neįkainojama jo patirtis ir asmeniniai išgyvenimai, turėtume
svarų liudijimą apie žydų tautybės vaiko susidūrimą su holokaustu. Deja,
knygoje demonstruojamas perdėtas atsidavimas savo gelbėtojui pasakojimą daro
blankiu, nuasmenina pasakotoją, knygos negelbsti nei tai, kad pasakojama iš
naivaus, sunkiai suvokiančio, kaip gali vykti tokie dalykai, vaiko pozicijos, nei
keli išties asmeniški, todėl sukrečiantys, prisiminimai.
