2015 m., Sausio 8 d., ketvirtadienis.


Man rodos, imu nemėgti skaitymo. Arba, kaip svarsto Paukštelis Finč, "aš niekad labai netroškau skaityti, kol neišsigandau, kad man gali tai uždrausti. Bet juk kvėpuoti irgi itin netrokšti, tačiau kvėpuoji, ir tiek." Taigi kol niekas negraso to uždrausti, naują knygą imu su tam tikra baime, skaitydama nerimastingai skaičiuoju, kiek puslapių liko (kad tik greičiau jie bėgtų!) ir kiek jau laiko prasėdėjau prie knygos. Skaitydama vis mažiau išmokstu ir patiriu vis mažiau malonumo. Turbūt tai reiškia, kad renkuosi prastą literatūrą. Kaip bebūtų - knygų valandos man jau dažnai nuobodžio valandos. Ir nėra paguodos - žinau, kad kuo daugiau perskaitysiu, tuo mažiau rasiu kuo nustebti. Tad - stengiuosi skaityti reikiamas knygas kuo greičiau, kad daugiau laiko liktų neskaitymui. Ir labai retai nutinka taip, kaip dabar su Harper Lee knyga "Nežudyk strazdo giesmininko": skaičiuoju puslapius bijodama - kad tik nesibaigtų, kad turėčiau ką atsiversti rytoj, o jei pasiseks - gal net ir poryt! (Kad apskritai būtų dėl ko to rytojaus laukti, kad būtų dėl ko eiti miegot). Todėl sukaupusi valią užverčiu knygą ties 150-uoju puslapiu ir traukiuosi tolyn. Ir ramiai užmingu žinodama, kad ryte bus verta nubusti.