2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Padiktuota Betliejaus avytės

Birželio 17 d., 14:30

                      Naujos R. Stankevičiaus knygos laukiau kaip medžioklis: kasdien ėjau žvalgybą Rašytojų sąjungos puslapyje, skelbiančiame informaciją apie netrukus pasirodysiančias knygas, kasdien rituališkai skaitinėjau pirmąją jo esė knygą, tarytum mėgindama kuo greičiau prisišaukti antrąją, sutvarkiau knygomis apkrautą stalelį, kad būtų vietos naujai, ir kai pagaliau pamačiau, jog naujoji knyga išleista, akimirksniu išlėkiau į artimiausią knygyną ieškoti. „Laba diena. Gal turite R. Stankevičiaus knygą „Betliejaus avytė?“ – viltingai užklausiu knygyninkės. „Turėt tai turim, bet neparduodam.“ „Kodėl?“ – nusistebiu. „Kainos nėra.“ Ir viskas. Suprask kaip tinkamas. Galbūt knyga dar neužregistruota sistemoje, dar neturi jai priskirto kodo, o galbūt yra tokia vertinga, kad neįkainojama mūsiška valiuta, kad reikia kažkokios kitos, gražesniame pasaulyje naudojamos. Nieko nepešusi, patraukiu link kito knygyno – rašytojų sąjungos. Ten tikrai bus. Beeinančią svaigina paskutinėmis dienomis per visą miestą persismelkiantis pražydusių liepų kvapas. „Galbūt tai bus knyga apie liepų žydėjimą?“ – galvoju. „Gal apie beprotybę, į kurią tas pašėliškas žydėjimas gali nuvesti? Juk autoriaus knygose daug beprotybės.“ Einu į knygyną pilna lūkesčių – R.  Stankevičiaus knygomis žaviuosi, traukia jo beprotybės drugio krečiami, nemigos kamuojami ir todėl kitas dimensijas patiriantys subjektai.

Birželio 17 d., 15:10

                      Taip, Rašytojų sąjungos knygynėlyje „Betliejaus avytę“ ne tik turi, bet ir parduoda.

                      Paėmus knygą į rankas ištinka deja vu: formatas kaip „Diktantų sielai“, viršelyje tas pats raibuliuojantis vanduo, tik spalva blyškesnė, šviesesnė. Interviu R. Stankevičius sako, kad pasirinkdamas tokį viršelį norėjo išreikšti pagarbą knygos dailininkui, jau anapus išėjusiam fotografui Romui Orantui. Anotacijoje abi knygos („Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“) vadinamos seserinėmis knygomis. Ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio – esė temos, sako anotacijos autorė, panašios į pirmosios esė knygos temas: kūryba, literatūra, dievoieška, visuomenės moralės kritika.

Birželio 17 d., 19:30

                      Iš tiesų – temos panašios. Tik antroji knyga temų atžvilgiu vientisesnė, aiškiau sudėlioti prasminiai kirčiai. „Diktantus sielai“ rašė poetas, paniręs į savo patirtis, diktuojantis savo sąmonės srautą, to srauto valdomas, „Betliejaus avytė“ – vis dar poeto (nors poezijos čia kur kas mažiau), bet ir piliečio, aktyviai stebinčio visuomenę, knyga.

                      „Betliejaus avytė“ – seno žmogaus knyga, išmintį atradusio žmogaus knyga. Autorius kalba apie savo patirtis apibendrintai, mėgindamas rasti joms universaliai suprantamą išraiška: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė – jis yra melodija, grojama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos estetinis žavesys, jos gebėjimas atliepti kitų, taip pat – jau po mūsų būsiančių žmonių protams bei sieloms ir tėra vertinga. Visa kita – sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų trintis į stygas, banali, konvejeriška mechanika, smuiko nuovargis, stryko nuovargis, rankos nuovargis...“ (p. 57) Tai su pasauliu susitaikiusio žmogaus knyga.

                      Nors knygoje, kaip ir R. Stankevičiaus poezijoje, dar fiksuojamas „lekiantis, karščiuojantis, desperatiškai besiblaškantis“ gyvenimas, bet autorius jau turi laiko sustoti, stebėti žmones, žiūrėti į dangų ir tą lėtą gyvenimo tėkmę, tuos sustojimus laiko vertybėmis.

                      Tai ganėtinai didaktiša knyga – pilna pamokymų, vertybinių pozicijų išsakymo. Pats autorius pabrėžia besiviliantis, jog „Betliejaus avytę“ skaitys jauni žmonės. Tokie, kuriems dar reikalinga į gyvenimą įvedanti ranka.

Birželio 17 d., 22:15            
    

  Ryškus autoriaus (tai todėl, kad poetas) mitinis mąstymas, matymas. „Galvoju, o gal kažkas manyje išties žinojo ir apie manęs laukiantį universitetą, ir gedulingą eilėraštį jaunam pasimirusiam draugui? Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?“ (p. 95) Pasaulis čia vientisas įvykis, kur praeitis, dabartis, ateitis, aplinkinių žmonių gyvenimai nelyg susikertančios tiesės. Autorius jaučia egzistuojant jėgą, ir greičiausiai toji jėga – Dievas, kuri dar prieš žmogui gimstant sukuria jam gyvenimą.

„Betliejaus avytė“ – tvarkinga knyga. Tai didžiausias jos trūkumas. Skaitydami R. Stankevičiaus tekstus esame įpratę matyti sutrūkinėjusį pasaulį, skilusią sąmonę. Tie įtrūkiai – įdomūs, tuo tarpu mokytojo poza, būdinga šiai knygai, kiek atstumia, kelia lengvą nuobodulį. Autorius nepasako nieko naujo, nieko, kas sukrėstų, priverstų aiktelėti, kas dar nebūtų pasakyta kitų išminčių. Ši knyga neabejotinai privers nusibrėžti ryškesnius vertybinius kontūrus, kai kam – gal sutvirtinti vertybinius pamatus, bet literatūriniu požiūriu nepateiks atradimų. „Betliejaus avytė“ aktuali norintiems pažinti autorių, bet ne ieškantiems literatūros. Tai labai asmeniška knyga, norėtųsi ją vadinti ne esė rinkiniu, o dienoraščiu.

Birželio 18 d., 9:00

    Man-medžiotojui „Betliejaus avytė“ nebuvo toks laimikis, kokio troškau. Greičiausiai tai nulėmė ankstesnė esė knyga „Diktantai sielai“. Viskas būtų buvę gerai, jei abiejų knygų tekstai būtų sudėti į vieną nepaliekant vilties naujam atradimui. Dabar, nepaisant pabrėžiamo knygų giminiškumo, tai yra atskiros knygos ir tai, kas vienoje knygoje būtų buvę laikoma pasaulėžiūros vientisumu, tampa paties savęs kartojimu. Besibučiuojantys žaibai ir liūtys „Diktantuose sielai“ buvo poezija, besibučiuojantys žaibai „Betliejaus avytėje“ tampa arogantišku pasikartojimu: „O šiąnakt iš miegų mane pažadino galinga liūtis. Gulėjau tylutėliai, klausydamasis šniokštimo, barbenimo į lango stiklus, skardines palanges, tolimo griaustinio dundesio, kurio padrąsintas lietus siūbtelėdavo dar įnirtingiau, dar smarkiau...“ (p. 42), “Ar jums teko kada knygose perskaityti metaforą apie besibučiuojančius žaibus? Tad štai man nuo šiol tai – ne vien poetiškas posakis.” (p. 36) Taip, teko. Tas nuo šiol skaitytojui įvyko 2008 metais...

Birželio 18 d., 14:30

 

Ką dabar veiks mano „Betliejaus avytė“? Romiai tūnos knygų lentynoje, kai „Diktantai sielai“ tuo tarpu bus diktuojami ir diktuojami.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.

 2014 m., rugsėjo 12 diena, penktadienis. K. Navakas - "Žvėreliai mokosi draugauti"

                      Kęstutis Navakas, 2013 metais išleidęs knygelę  „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“, nominuotą Metų knygos rinkimams, 2014 metais išleidžia dar vieną knygelę vaikams – „Žvėreliai mokosi draugauti“. Pirmoji knyga – pasaka apie uodą, vardu Udo, ir dramblį, vardu Dra. Antrojoje knygelėje – jau keturios pasakos. Skaitytojams žinoma „Udo ir Dra“ bei trys naujos: „Ge ir visi miško žvėrys“, „Ži ir Be stebi saulėlydžius“ ir „Mū ir Miau nenori keistis vardais“.

                      Pasakų veikėjai – laukiniai ir naminiai gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai: lapė, vilkas, uodas, dramblys, žirafa, beždžionė, katė, karvė. Kai kurie iš jų gerai žinomi folklorinių lietuvių pasakų tradicijoje, bet Kęstutis Navakas suteikia jiems individualumo. Vilkas čia ne plėšrus ir pavojingas, kaip įprasta, o atsargus („Visi žvėrys patikėjo. Tik vilkas ne. Nes vilkai niekuo netiki.“ (p. 11), karvė ne ištikima vienišos našlaitės draugė, o valiūkiška arba nuliūdusi, sprendžianti tapatybės klausimą. Kęstučio Navako žvėreliai neturi nieko bendro su tradiciškai įsivaiduojamais jų charakteriais, nedaug bendro turi ir su tikrove, žmogiškuoju pasauliu – gyvena ir veikia nepriklausomai nuo žmonių, Navako kuriamas pasaulis nutolęs nuo buities ir atsiduria labai arti filosofinės plotmės.

                      Pasakos dėl jų mažos apimties autoriaus vadinamos trumpasakaitėmis. Kiekviena jų turi prierašą, kuriame nurodoma pagrindinė mintis, paaiškinimas, į ką šioje pasakoje derėtų atkreipti dėmesį. Pirmoji pasaka – „Ge ir visi miško žvėrys: trumpasakaitė apie tai, kaip nebūti vienam ir susirasti draugų“. Pasakaitės centre – genys Ge, gyvenantis visiškai vienas dideliame miške. Netrukus genys sužino, kad kitame miške yra daug žvėrių, ir sumano juos pasikviesti pas save. Deja, kito miško žvėrys nenori keliauti į tuščią mišką (net jei visi kartu). Geniui Ge tenka pasitelkti gudrybę, norint persivilioti kito miško žvėris pas save. Pasakoje išryškinama vienišumo tema: „Nuo ryto iki vakaro genys Ge snapu kaldavo medį. Po to – kitą medį. Po to – trečią. Nes kai tu vienas, tai nors galvą į medį trankyk, kaip liūdna.“ (p. 6) Antroji pasaka skaitytojams turėtų būti žinoma – “Udo ir Dra niekaip nesusikalba: trumpasakaitė apie tai, kaip pamatyti šalia esančius ir pačiam nebūti nepastebėtam”. Trumpoje pasakoje, regis, nieko neįvyksta – dramblys eina per džiungles, ant jo nugaros tupi uodas, kurio dramblys nemato, uodas irgi nemato dramblio, jiedu garsiai kartoja vienas kito žodžius ir nesupranta, iš kur skilnda antrasis balsas. Žiūrint iš personažų pusės – vyksta monologas, tačiau žiūrint iš skaitytojo pozicijos – dialogas; visiškai nieko nepasakantis, nesuteikiantis jokios informacijos, bet komiškas, o po pirmaplaniu nesusikalbėjimu, nieko nepasakymu slypi didelė išmintis. Tą išmintį reziumuoja antilopė Gnu:

-          Matei, kas ten buvo? – tarė ji pro šalį skrendančiam paukščiukui. – Jei būsi per didelis, nematysi mažų. Girdėsi tik balsus. O jei būsi per mažas, didelis tave nusineš į mišką.

-          Žinau, – atsakė paukščiukas, - bet mes nei dideli, nei maži. Mes tokie, kokie turim būti. (p. 26)

Trečioji pasaka – “Ži ir Be stebi saulėlydžius: trumpasakaitė apie tai, kaip rasti bendrą sprendimą ir gyventi nesipykstant”. Pasakojama apie viename name gyvenančias, bet nelabai sugyvenančias beždžionę ir žirafą. Žirafos statytame name visi langai – labai aukštai, todėl beždžionė negali stebėti saulėlydžių, o visi baldai tame name – labai žemai, todėl žirafa negali pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje. Nors kambario draugės aršiai nesipyksta, bet nevengia patraukti viena kitą per dantį – jų pasikalbėjimai yra viena iš pasakos komizmo priežasčių. Pabrėžiamos tam tikros įprastos veikėjų savybės (beždžionės lepumas, susireikšminimas, o žirafa turbūt neturi literatūroje nusistovėjusio vaizdinio, tad jos charakteris lieka K. Navako fantazijai – žirafa rodoma kaip šiek tiek romantiškas, griežtas, racionalus ir kandus padaras). Kaip minėta, dvi draugės gyvena kartu, bet dėl nesutampančių interesų išgyvena tam tikrą vienišumo formą: jų bendravimas – nuolatiniai apsižodžiavimai. Taigi juodviems reikia rasti kompromisą, tačiau nė viena nerodo iniciatyvos spręsti problemą. Bet vieną vakarą žirafa Ži nusprendžia žengti pirmąjį žingsnį bendro sutarimo link. Tai nėra sąmoningas jos sprendimas, autorius nerodo gyvūnų sąmonės turinio pasikeitimo, žirafos sprendimas priklauso, regis, nuo atsitiktinumo: „Bet vieną vakarą, kai saulė leidosi itin gražiai, žirafa Ži tarė:

-          Man gaila, kad tu ten po stalu, kai čia taip gražu. Lipk mano kaklu. Abi pasižiūrėsim.

-          Ačiū, Ži, - džiugiai atsakė beždžionė Be. – O lipdama dar pasiimsiu šukas ir tave sušukuosiu.“ (p. 37)

Teigiamas žirafos parodytas pavyzdys paskatina ir beždžionę pasikeisti ir nuo šiol jos padeda viena kitai ir gerai sutaria. Ketvirtoji, paskutinė pasaka – „Mū ir Miau nenori keistis vardais: trumpasakaitė apie tai, kaip nebijoti būti kitokiam ir jaustis laimingam“ – sprendžia tapatybės klausimą. Karvė Miau bei katė Mū gyvena smagiai ir draugiškai, kol kaimo žmonės pradeda šaipytis iš jų vardų ir šeimininkai, neapsikentę tokios situacijos, pakeičia gyvūnų vardus: karvę pavadina Mū, o katę – Miau. Nuo tos dienos gyvūnai tampa liūdni, atsiskiria vienas nuo kito, katė liaujasi gaudyti peles, o karvė ima duoti mažiau pieno (taigi tarytum praranda savastį – nebeatlieka savo funkcijos). Vardas šioje pasakoje suvokiamas kaip svarbi tapatybės dalis. Laimei, šeimininkai greitai tai supranta ir gražina gyvūnams tikruosius jų vardus. Ir gyvūnai vėl ima šypsotis. „Ir karvė su kate vėl ėmė vaikščioti viena pas kitą. Tik tada senukai suprato kodėl. Kai karvė pievoje mūkdavo, katė galvodavo, kad tai ją šaukia. O kai katė miaukdavo, karvė galvodavo, kad šaukia ją. Ir abi džiaugdavosi, nes gera girdėti tave šaukiant vardu.“ (p. 50)

                      Alegorinės K. Navako trumpasakaitės patraukia skaitytoją netikėtais siužeto posūkiais, įdomiais, lyg ir nieko nesakančiais, o kartu – išsamiais, sentencijų titulo vertais apibendrinimais, subtiliu pasakojimu, humoro jausmu, individualiais veikėjais. Kaip minėta, visiškai tradiciniai gyvūnai čia pamatomi kitaip, jie įgyja individualumo, savitumo, o jų žodžiams bei poelgiams suteikiama apibendrinamoji galia. Tokie pasakymai kaip „Visi žvėrys patikėjo. Tik vilkas ne. Nes vilkai niekuo netiki.“ (p. 11) arba „ Uodai niekada nežino, kur skrenda. Jiems tik skristi, o kur – nesvarbu. Jiems ir nutūpti nesvarbu ant ko. Uodai labai draugiški, todėl skrenda bet kur ir tupia ant bet ko. <...> Drambliai irgi vaikšto, kur nori. Niekas jiems kelio nerodo.“ (p. 18) viena vertus, suveikia tik knygos kontekste, kita vertus, palieka galimybę sutapatinti pasakų situacijas su tikrovės situacijomis ir apibendrinti jau ne pasakos suteikiamas patirtis, o pačią tikrovę. O tokios reziumė kaip „kai tu vienas, tai nors galvą į medį trankyk, kaip liūdna“ (p. 6) arba „gera girdėti tave šaukiant vardu“ (p. 50) turi universalaus apibendrinimo galią.

                      Prie pasakų poetikos galima minėti savotiškus refrenus – tam tikrų frazių atkartojimus, irgi padedančius apibendrinti reiškinius, suartinti skirtingus veikėjų paveikslus: „ Be imdavo daiktus iš vienos vietos ir dėdavo į kitą. Beždžionėms tai patinka, nors pabosta. O žirafa Ži žiūrėdavo į saulėlydžius pro vieną langą ir į mėnulį pro kitą. Žirafoms tai irgi patinka, nors pabosta.“ (p. 35)

                      Labai aiški pasakų didaktika – autorius moko tokių vertybių kaip draugystė, sutarimas, kompromiso ieškojimas, kalba apie vienatvę, liūdesį, rodo, kad net sunkias problemas galima išspręsti, jei tik esi sumanus ir neprarandi vilties. Tačiau didaktizmas neerzina, kadangi pateikiamas subtiliai, ne tiesiogiai įvardijant daromas klaidas ir teisingus jų sprendimus, o iliustruojant viską pasakojimu. Skaitytojui paliekama pačiam suprasti, ką ir kaip reikia daryti. Išminties pateikimo forma K. Navako pasakaitės gali būti prilyginamos tokiai klasikinei mažajam skaitytojui skirtai literatūrai kaip E. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“ arba S. Kozlovo „Ežiukas rūke“. Iš tokio sugretinimo, be abejo, akivaizdu, kad „Žvėreliai mokosi draugauti“ tinka ne tik vaikams. Neretas suaugusysis, tikėtina, iš šios knygos išmoks daugiau nei vaikas.

Knygą iliustarvo dailininkė Marija Smirnovaitė. Iliustracijos ryškiaspalvės, linksmos, paveikslėliai nesudėtingi – sudaryti iš paprasčiausių figūrų (apskritimų, kvadratų, stačiakampių ir pan.), todėl mažajam skaitytojui nebus sudėtinga į jas įsižiūrėti, išlaikyti dėmesį prie paveikslėlių, atpažinti vaizduojamus žvėrelius.

                      „Žvėreliai mokosi draugauti“ – greitai perskaitoma, nesudėtingo siužeto, bet sunkiasvorė pasakų knyga vaikams. Subtili, poetiška ir linksma, išmintinga ir tiesiog – graži knyga. O būti gražiu yra daugiausia, ką gali tekstas.

                   

2014 m., rugpjūčio 20 d., trečiadienis. Paukštukas liudija

Šįsyk ne apie vaikų literatūrą. Šį kartą - apie mano gyvenimo jungiamąją grandį -  apie poeziją.

Rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido Aivaro Veiknio poezijos knygą "Paukštuko liudijimai". Tai antroji poeto knyga, pirmasis eilėraščių rinkinys "Raktai" išleistas 2007 metais, tačiau tos knygos niekada nebuvo prekyboje - iš leidyklos poetas ją parsivežė tiesiai namo, nusivylęs knyga nepanoro jos platinti. Taigi "Paukštuko liudijimus"  galima laikyti debiutine knyga. "Pirmoji pergalė, knyga, kuri / Saldi kaip cukrumi barstyta duona." (p. 60)
Aivaras - pagal amžiaus kategorijas dar jaunas poetas, bet pagal tai, ką ir kaip rašo - jau labai senas. Poetas visiškai pasiduoda kalbos diktatūrai: tai poezija, "kurioje savo darbą jau dirba kalba - o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą." (Aidas Marčėnas)

Nepaisant šiurkščių žodžių, tai jautri poezija, persismelkianti per odą, kaulą, kraują, kupina skaudžių asmeninių patirčių, bet turinti galią apibendrinti, atliepti skaitytojų patirtis. Aivaras - formos meistras, todėl kiek liūdna matyti, jog pusė knygos eilėraščių parašyta verlibru. Liūdna ir tai, kad į knygą nepateko daug gerų A. Veiknio eilėraščių. Tikiuosi, jie liko kitoms knygoms.

"Paukštuko liudijimai" - vienas gražiausių šios vasaros poetinių įvykių.

Aidintis

Šiai minutei sugalvoti
graudžiai kukčioja gegutė,
du šuneliai ima loti -
tobuliau negali būti,

gali būti, gali būti,
tai tik tuščias aidas aido -
girioj kukčiojo gegutė,
kol saulutė nusileido,

išsisklaidė dūmai gryčių,
šuliniuos vanduo užmigo,
sprogo obelys lyg tyčia
ir visus, visus užsnigo,

o žvaigždutė susiglamžius
sidabru danguj pasruvo,
nežinau, koks buvo amžius,
tik manęs, žinau, nebuvo.


Jaunų poetų knygose įprasta ieškoti įtakų. Tai daryti Aivaro knygoje būtų bergždžia - jei ir yra čia kitų poetų tekstų įtakos, ji taip meistriškai paslėpta, jog nė akyliausia akis neras. Vienintelė aiški įtaka čia - pats gyvenimas - asmeniškas, dažnai nepalankus jį gyvenančiam, bet palankus poezijai.

"Paukštuko liudijimus" galima įsigyti rašytojų sąjungos knygynėlyje Vilniuje, K. Sirvydo g. 6.

2014 m., sekmadienis, rugpjūčio 10 d.

Niekada nemėgau fantasy žanro. Vaikystėje skaičiau "Harį Poterį", dar keletą šio žanro knygų, bet visos pasirodė nuobodžios, skaitymas buvo varginantis. Išimtis - Tolkieno "Hobitas". Po šios dar mėginau skaityti "Žiedų valdovą", tačiau tuo metu buvau jauna ir neatsakinga skaitytoja, todėl trilogija pasirodė neįveikiama. Paskui ilgą laiką nebeturėjau reikalų su fantasy literatūra. Kiek vėliau, jau suaugusi, perskaičiau "Narnijos kronikas", bet ne iš noro dar kartą pamėginti perkąsti fantasy žanrą, o veikiau iš pagarbos C. S. Lewis'ui, kurį atradau kaip teologijos filosofą ir krikščionybės apologetą. Per vaikų literatūros paskaitas taip pat teko susipažinti su fantasy ir nuomonė į žanrą kiek pakito, bet ne tiek, jog susimąstyčiau, kad vaikystėje galbūt skaičiau nekokybiškai parašytas, geros literatūros kriterijų neatitinkančias knygas, ir tik todėl, o ne dėl žanro subtilybių jos pasirodė atstumiančios. Pagaliau, šią vasarą, į rankas pakliuvo dvi Neringos Vaitkutės knygos, esmingai pakeitusios mano negatyvius nusistatymus. Plačiau apie tai - recenzijoje:
http://paaugliams.skaitymometai.lt/index.php?-932653621

2014 m., rugpjūčio 9 d., šeštadienis. Jeigu būčiau Hemulis
1914 m. rugpjūčio 9 d., lygiai prieš šimtmetį Suomijoje, skulptoriaus ir dailininkės šeimoje gimė Tuvė Janson, į vaikų literatūrą atvedusi Trolių Mumių šeimyną ir daugybę jų draugų. Šiandien švenčiame Tuvės Janson gimtadienį, šia proga kultūrinėje spaudoje ne kartą paminėta jos pavardė, todėl, nenorėdama ko nors atkartoti, nesiimu rašyti dar vieno straipsnio, o tik dalinuosi savo pamėgto personažo charakterizacija.

Hemuliai - amžini paniurėliai, irzlūs, negatyvūs kritikai, besidomintys tik savimi bambekliai. Įprastai hemuliai turi kokį nors hobi, griežtai apribojantį jų sąmonę. Apysakoje-pasakoje "Burtininko skrybėlė" hemulis, užbaigęs pašto ženklų kolekciją, jaučiasi prislėgtas, nes jo gyvenimas tarytum baigėsi: "Būtent! - beviltiškai sušuko Hemulis. - Ji baigta! Man nebetrūksta nė vieno pašto ženklo, nė vieno atspaudo. Surinkau visiškai visus! Ko man dabar imtis?" Taigi hemuliams reikia nuolatinės veiklos, tačiau ji privalo būti orientuota į vieną objektą, nuotykių ir netikėtumų hemuliai nepakenčia. Hemuliai atspindi sustabarėjusį mąstymą, yra radikali priešprieša tyram bei naiviam Muminuko ir kitų personažų pasauliui.Nesupranta vaikų pasaulio dėsnių, nori užgniaužti vaikišką džiugesį. Bjaurų hemulių būdą švelnina komiška jų išorė - visi hemuliai (net ir vyr. g.) dėvi sijonus. Hemulių reakcijos į situacijas ir juos ištinkančios bėdos hiperbolizuojamos, šaržuojamos, gal net sukarikatūrinamos: "Ir tada sukaukė hemulis klaikiau negu sirena. <...> Hemulis pasileido jam įkandin bėgčiomis. Audra pakėlė aukštyn jo suknią, ėmė ją plaikstyti ir plakti. Lyg didžiulis popierinis aitvaras hemulis plasnojo virš žemės, kol įstrigo į krūmą. Tenai jis užsidengė sunkia galvą, netekęs bet kokios vilties. <...> Ir nubėgo, kiek jam leido raukinių skutai." (Citata iš knygos "Kometa artėja"). Hemuliai šiek tiek isteriški, bailūs, pašaipūs (šaiposi netgi vieni iš kitų), vienišiai. Atspindi kraštutinumus (vieni - niurzgos, kiti - pašaipūnai ir panašiai). Bet hemuliai nėra blogi, niekada niekam nekenkia vedini piktos valios, kartais net parodo geranoriškumą - viena hemulė išgelbsti Snusmumriką nuo kalėjimo ir mezga visiems puskojines. Atsiradus neišvengiamai būtinybei, hemuliai, kad ir labai nenoriai, gali leistis į nuotykį ir padėti kitiems personažams siekti tikslo, žinoma, visada stengiasi iš to išpešti naudos sau. Prie teigiamų hemulių bruožų galima paminėti ir tai, kad jie nėra godūs, jiems nereikia brangių daiktų, priešingai nei, pvz., Snifui, jie nėra kaupikai, kokios yra, pvz., filifjonkos. Hemuliams reikia visai nedaug, kad pasijustų laimingais - ramybės ir hobio. Polinkiu į moralizavimą, į perfekcionizmą, niūria prigimtimi, hiperbolizuotomis būdo savybėmis hemuliai - vieni iš ryškiausių Tuvės Janson sukurtų personažų, o man dėl šaržuoto jų prigimtinio negatyvizmo - vieni simpatingiausių.

2014 m., vis dar rugpjūčio 8 d.

Šį blog'ą ketinu naudoti ir kaip savo tekstų archyvą. Dalinuosi nuorodomis į keletą mano darbų.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-17-kestutis-urba-iki-vaiku-literaturos-reikia-uzaugti/111649 - pirmasis prasmingas mano darbas. Pokalbis su neabejotinai geriausiu vaikų literatūros kritiku bei tyrinėtoju, su žmogumi, kurį labai vertinu, į kurį stengiuosi lygiuotis. Tekstas publikuotas žurnale "Pašvaistė".
http://literaturairmenas.lt/2014-05-23-nr-3475/1776-knygos/2791-rasa-mileryte-metas-kalbeti-apie-tai-apie-ka-patogiausia-tyleti - tikiuosi kada nors parengti interviu su K. Saja.
http://literaturairmenas.lt/2014-05-30-nr-3476/1793-knygos/2815-rasa-mileryte-sviesa-is-palepes
http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-217465433 - sakyčiau, įdomus ir provokatyvus interviu. Tekstas publikuotas žurnale "Pašvaistė".
http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?385984179 - recenzija apie didelio skaitytojų dėmesio sulaukusią knygą.
http://www.skaitymometai.lt/index.php?-325455385
http://www.skaitymometai.lt/index.php?-263162555 - ne pats geriausias mano tekstas...

Regis, kol kas tik tiek. Bet gera pradžia, kaip sakoma - ... Šiuo metu aktyviai susirašinėju su jauna rašytoja Akvilina Cicėnaite, tikiuosi, netrukus bus parengtas interviu.

2014 m., rugpjūčio 8 d. Šiek tiek priešistorės

Kai buvau visai mažytis vaikas, mano tėvai susilaukė mano brolio ir, kaip tokiais atvejais įprasta, vyresniojo vaiko priežiūrą patikėjo seneliams. Iš tų ankstyvos vaikystės laikų pamenu vakarus, kai aplinkiniuose namuose viena po kitos išblėsdavo šviesos, o aš su seneliais susėsdavau jaukiausiam namų kambaryje ir jiedu paeiliui man sekdavo pasakas bei dainuodavo dainas. Šitaip laisvėjo mano mitinė sąmonė, o manyje augo būsima skaitytoja. Vėliau paaugau, pradėjau eiti į mokyklą, išmokau pažinti raides, jungti jas į skiemenis, o skiemenis - į žodžius. Seneliams nebereikėjo sekti pasakų - supratau, kaip malonu skaityti pačiai. Net būdama penkiolikos ar šešiolikos metų nepasidaviau madoms ir bibliotekoje sukiodavausi ne prie vakarietiškos suaugusiems skirtos literatūros lentynų, o prie kur kas kuklesnės paauglių knygų lentynos. Paskui užaugau dar labiau, baigiau mokyklą, įstojau į lietuvių filologijos studijas Vilniaus Universitete, tuo, be abejo, pašiurpindama šeimą. Dar po metų pasirinkau literatūros studijų kryptį. Vaikų bei paauglių literatūra pamažu užsimiršo, pradėjau skaityti įvairių šalių klasikinę literatūrą - kaip ir dera suaugusiam, aukštojo išsilavinimo siekiančiam žmogui. Nejau sulaukęs pilnametystės būsi toks nerimtas ir skaitysi vaikiškas knygas? O dar vėliau buvo studentiškos Velykų atostogos, kurių metu, dar labai nedrąsiai, bijodama sugriauti rimto žmogaus įvaizdį, bet ilgėdamasi prarastos vaikystės, iš bibliotekos pasiėmiau kadaise labai mėgtą knygą - lenkų rašytojo Edmundo Niziurskio "Penki melionai į rankas". Skaičiau ją tik vakarais, užsidariusi savo kambary, kad tik namiškiai nepamatytų. Įstojo vaikas į kažkokią filologiją, o dabar dar ir vaikiškas knygas skaityti ims... Išsyk po tų atostogų džiaugsmingai atradau, kad tarp pavasario semestro pasirenkamųjų dalykų yra... vaikų literatūra!  Ir dėsto ją K. Urba - žmogus, kurio pavardę pamenu iš paauglystės knygų palydimųjų straipsnių. O tada viskas ir prasidėjo...

P. S. Kodėl nuotykiautoja? Šį žodį nukniaukiau iš Neringos Vaitkutės knygų "Vaivorykščių arkos" bei "Titnago plunksna" po to, kai jau buvau supratusi, jog vaikų literatūra man - nuostabiausias ir niekad nesibaigsiantis nuotykis.