Birželio 17 d., 14:30
Naujos R. Stankevičiaus knygos laukiau kaip medžioklis:
kasdien ėjau žvalgybą Rašytojų sąjungos puslapyje, skelbiančiame informaciją
apie netrukus pasirodysiančias knygas, kasdien rituališkai skaitinėjau pirmąją
jo esė knygą, tarytum mėgindama kuo greičiau prisišaukti antrąją, sutvarkiau
knygomis apkrautą stalelį, kad būtų vietos naujai, ir kai pagaliau pamačiau,
jog naujoji knyga išleista, akimirksniu išlėkiau į artimiausią knygyną ieškoti.
„Laba diena. Gal turite R. Stankevičiaus knygą „Betliejaus avytė?“ – viltingai užklausiu
knygyninkės. „Turėt tai turim, bet neparduodam.“ „Kodėl?“ – nusistebiu. „Kainos
nėra.“ Ir viskas. Suprask kaip tinkamas. Galbūt knyga dar neužregistruota
sistemoje, dar neturi jai priskirto kodo, o galbūt yra tokia vertinga, kad
neįkainojama mūsiška valiuta, kad reikia kažkokios kitos, gražesniame pasaulyje
naudojamos. Nieko nepešusi, patraukiu link kito knygyno – rašytojų sąjungos.
Ten tikrai bus. Beeinančią svaigina paskutinėmis dienomis per visą miestą
persismelkiantis pražydusių liepų kvapas. „Galbūt tai bus knyga apie liepų
žydėjimą?“ – galvoju. „Gal apie beprotybę, į kurią tas pašėliškas žydėjimas
gali nuvesti? Juk autoriaus knygose daug beprotybės.“ Einu į knygyną pilna
lūkesčių – R. Stankevičiaus knygomis
žaviuosi, traukia jo beprotybės drugio krečiami, nemigos kamuojami ir todėl kitas
dimensijas patiriantys subjektai.
Birželio 17 d., 15:10
Taip, Rašytojų sąjungos knygynėlyje „Betliejaus
avytę“ ne tik turi, bet ir parduoda.
Paėmus knygą į rankas ištinka deja vu: formatas kaip „Diktantų
sielai“, viršelyje tas pats raibuliuojantis vanduo, tik spalva blyškesnė,
šviesesnė. Interviu R. Stankevičius sako, kad pasirinkdamas tokį viršelį norėjo
išreikšti pagarbą knygos dailininkui, jau anapus išėjusiam fotografui Romui
Orantui. Anotacijoje abi knygos („Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“)
vadinamos seserinėmis knygomis. Ne tik dėl formos, bet ir dėl turinio – esė
temos, sako anotacijos autorė, panašios į pirmosios esė knygos temas: kūryba,
literatūra, dievoieška, visuomenės moralės kritika.
Birželio 17 d., 19:30
Iš tiesų – temos panašios. Tik antroji knyga
temų atžvilgiu vientisesnė, aiškiau sudėlioti prasminiai kirčiai. „Diktantus
sielai“ rašė poetas, paniręs į savo patirtis, diktuojantis savo sąmonės srautą,
to srauto valdomas, „Betliejaus avytė“ – vis dar poeto (nors poezijos čia kur
kas mažiau), bet ir piliečio, aktyviai stebinčio visuomenę, knyga.
„Betliejaus avytė“ – seno žmogaus knyga,
išmintį atradusio žmogaus knyga. Autorius kalba apie savo patirtis
apibendrintai, mėgindamas rasti joms universaliai suprantamą išraiška: „Kuo
ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė – jis
yra melodija, grojama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O
girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos estetinis žavesys, jos
gebėjimas atliepti kitų, taip pat – jau po mūsų būsiančių žmonių protams bei
sieloms ir tėra vertinga. Visa kita – sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų
trintis į stygas, banali, konvejeriška mechanika, smuiko nuovargis, stryko
nuovargis, rankos nuovargis...“ (p. 57) Tai su pasauliu susitaikiusio žmogaus knyga.
Nors knygoje, kaip ir R. Stankevičiaus
poezijoje, dar fiksuojamas „lekiantis, karščiuojantis, desperatiškai
besiblaškantis“ gyvenimas, bet autorius jau turi laiko sustoti, stebėti žmones,
žiūrėti į dangų ir tą lėtą gyvenimo tėkmę, tuos sustojimus laiko vertybėmis.
Tai ganėtinai didaktiša knyga – pilna pamokymų,
vertybinių pozicijų išsakymo. Pats autorius pabrėžia besiviliantis, jog
„Betliejaus avytę“ skaitys jauni žmonės. Tokie, kuriems dar reikalinga į
gyvenimą įvedanti ranka.
Birželio
17 d., 22:15
Ryškus autoriaus (tai
todėl, kad poetas) mitinis mąstymas, matymas. „Galvoju, o gal kažkas manyje
išties žinojo ir apie manęs laukiantį universitetą, ir gedulingą eilėraštį
jaunam pasimirusiam draugui? Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai,
bet ir ateičiai?“ (p. 95)
Pasaulis
čia vientisas įvykis, kur praeitis, dabartis, ateitis, aplinkinių žmonių
gyvenimai nelyg susikertančios tiesės. Autorius jaučia egzistuojant jėgą, ir
greičiausiai toji jėga – Dievas, kuri dar prieš žmogui gimstant sukuria jam
gyvenimą.
„Betliejaus
avytė“ – tvarkinga knyga. Tai didžiausias jos trūkumas. Skaitydami R.
Stankevičiaus tekstus esame įpratę matyti sutrūkinėjusį pasaulį, skilusią
sąmonę. Tie įtrūkiai – įdomūs, tuo tarpu mokytojo poza, būdinga šiai knygai,
kiek atstumia, kelia lengvą nuobodulį. Autorius nepasako nieko naujo, nieko,
kas sukrėstų, priverstų aiktelėti, kas dar nebūtų pasakyta kitų išminčių. Ši
knyga neabejotinai privers nusibrėžti ryškesnius vertybinius kontūrus, kai kam
– gal sutvirtinti vertybinius pamatus, bet literatūriniu požiūriu nepateiks
atradimų. „Betliejaus avytė“ aktuali norintiems pažinti autorių, bet ne
ieškantiems literatūros. Tai labai asmeniška knyga, norėtųsi ją vadinti ne esė
rinkiniu, o dienoraščiu.
Birželio
18 d., 9:00
Man-medžiotojui
„Betliejaus avytė“ nebuvo toks laimikis, kokio troškau. Greičiausiai tai nulėmė
ankstesnė esė knyga „Diktantai sielai“. Viskas būtų buvę gerai, jei abiejų
knygų tekstai būtų sudėti į vieną nepaliekant vilties naujam atradimui. Dabar,
nepaisant pabrėžiamo knygų giminiškumo, tai yra atskiros knygos ir tai, kas
vienoje knygoje būtų buvę laikoma pasaulėžiūros vientisumu, tampa paties savęs
kartojimu. Besibučiuojantys žaibai ir liūtys „Diktantuose sielai“ buvo poezija,
besibučiuojantys žaibai „Betliejaus avytėje“ tampa arogantišku pasikartojimu:
„O šiąnakt iš miegų mane pažadino galinga liūtis. Gulėjau tylutėliai,
klausydamasis šniokštimo, barbenimo į lango stiklus, skardines palanges, tolimo
griaustinio dundesio, kurio padrąsintas lietus siūbtelėdavo dar įnirtingiau,
dar smarkiau...“ (p. 42),
“Ar
jums teko kada knygose perskaityti metaforą apie besibučiuojančius žaibus? Tad
štai man nuo šiol tai – ne vien poetiškas posakis.” (p. 36) Taip, teko. Tas nuo šiol skaitytojui įvyko 2008 metais...
Birželio
18 d., 14:30
Ką
dabar veiks mano „Betliejaus avytė“? Romiai tūnos knygų lentynoje, kai
„Diktantai sielai“ tuo tarpu bus diktuojami ir diktuojami.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.
