2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Kalbėjomės besibaigiant vasarai.

„Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems“

         Akvilina Cicėnaitė – paaugliams rašanti autorė. Akvilina yra parašiusi tris knygas – „Viskas  apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ ir „Kengūrų slėnio paslaptis“. Pirmosios dvi nominuotos Metų knygos rinkimams. Šiuo metu gyvena Australijoje. Kabinau autorę apie rašymą, vaikų ir paauglių literatūros padėtį Australijoje, jaunimo literatūros skirtumus Australijoje bei Lietuvoje.


Akvilina, esate parašiusi tris knygas – kūrybinio kelio pradžia gana solidi, tačiau skaitytojai, susidomėję pamėgtų knygų autore, apie Jus informacijos turi nedaug. Įvedus Jūsų vardą į interneto paieškos sistemą galima rasti tik knygų anotacijas ir keletą Jūsų straipsnių, tad papasakokite apie save: kas esate, ką studijavote, kuo užsiimate, iš kur esate kilusi ir tai, ką Jums atrodo svarbu pasakyti apie save.
Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Vilniaus universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Kelerius metus dirbau reklamos agentūrose tekstų kūrėja, tuomet Velingtono Viktorijos universitete baigiau religijų studijų doktorantūrą. Šiuo metu gyvenu Sidnėjuje.

Kodėl rašote knygas paaugliams? Tai buvo sąmoningas sprendimas ar labiau tam tikras vidinis impulsas, kalbant Jungo terminais – iš Visatos skleidžiamos bangos, kurias Jūs kaip antena pagavote ir dabar transliuojate?

Gal veikiau atsitiktinumas? Iš jo išaugo trys knygos. Iš jo labai daug išmokau ir vis dar mokausi. Rašydama visuomet savęs klausiu: „O ar aš tai būčiau skaičiusi, kai man buvo dvylika metų? Ar man būtų įdomu?“ Paauglių knygos turi kalbėti ne tik apie juos, bet ir jiems. Bet koks dirbtinumas yra labai pastebimas. Jiems rašyti yra smagu, bet kartu ir sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Iš tiesų rašyti jaunam žmogui ‒ didelė atsakomybė. Ar tokia atsakomybė neapsunkina rašymo? Pvz., ar daug redaguojate savo tekstus, galbūt turite kokį nors pirmą skaitytoją, kuris paskaito ir pasako, jog tam tikri motyvai paaugliams netinkami, ir tuomet perrašinėjate?

Kaip ir minėjau, paaugliai yra labai pastabi ir kritiška auditorija. Jie tučtuojau pajunta neautentišką kalbėjimą, norą moralizuoti. Manau, kad nėra sunkių ar nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinkti kalbėjimo būdai. Kita vertus, juk ir patys paaugliai dažnai skaito suaugusiųjų knygas (kaip ir suaugusieji ‒ paauglių). Mūsų brėžiamos ribos kartais būna labai sąlyginės.

Savo tekstus ilgai redaguoju ir perrašinėju. Pirmasis teksto eskizas yra tarsi atskaitos taškas, nuo kurio reikia atsispirti. Pirmą eskizą beveik visiškai perrašau. Kartais atrodo, kad ir paskutinysis teksto variantas, tas, kuris keliauja į leidyklą, yra tik dar vienas eskizas. Man patinka pabaigos, kuriose nėra pabaigos. Herojai ir toliau gyvena, tik gal jau kitose, kitų parašytose knygose.

Jūsų knygos baigiamos užuominomis į galimus tęsinius. Galbūt planuojate rašyti knygų „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ bei „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinius?

Rašau knygos „Kengūrų slėnio paslaptis“ tęsinį, tiksliau, antrąją dalį. Nesu tikra dėl „Mano tėčio ir kitų nesusipratimų“ tęsinio, bet kas žino?

Kada galime tikėtis knygos? Galbūt turite ir kitų, naujų kūrybinių sumanymų?

Tikiuosi jau greitai užbaigti ‒ o tuomet galėsiu pagalvoti apie tolimesnius planus.

Vienoje iš Jūsų knygų veikėjai vyksta į Naująją Zelandiją, kitoje – į Australiją, susipažįsta su šių šalių geografija, mitologija. Ar gyvenimas Australijoje daro įtaką tam, apie ką rašote?

Akvilina Cicėnaitė. Nuotraukos autorė Dolly Rubiano
Kadaise šnekučiavomės su disertacijos vadovu ir jis prisipažino, kad nemėgsta kelionių knygų. Jo įsitikinimu, ten visuomet rašoma netiesa. Vietos, įvykiai, laikai, papročiai ‒ viskas aprašoma taip, kaip tuomet atrodė autoriui, taigi subjektyviai ir vienpusiškai. Tai asmeninė autoriaus versija, bet jis neretai pristato ją kaip vienintelę įmanomą tiesą. Ir toji tiesa, žinoma, nesutampa su realybe.
Sutikčiau su profesoriumi, kad labai sunku parašyti gerą kelionių knygą. Gal todėl mano antroji ir ypač trečioji knygos paaugliams ‒ tai bandymas perteikti tolimas šalis kitaip: personažų akimis. Nepaprasti peizažai tampa fonu mano knygų herojų nuotykiams, mintims ir emocijoms. Keliaudama rinkau medžiagą, domėjausi istorija, mitologija, ieškojau galimų siužetų. Man gyvenimas kitose šalyse yra galimybė atrasti visai kitą pasaulį, o rašydama galiu juo pasidalyti. Ir, kaip jau minėjau, nebūtinai kelionių knygos formatu.

Kodėl gyvendama Australijoje nusprendėte rašyti Lietuvos paaugliams?

Rašyti pradėjau dar Lietuvoje. O gyvenimas svetur padiktavo naujų temų, pavyzdžiui, paskatino iš arčiau pažvelgti ir į su tėvais į užsienį išvykusių vaikų ir paauglių išgyvenimus. Tai ir vienišumas, ir atskirtumas, ir nepritapimas svetimoje aplinkoje, kai viską reikia pradėti iš naujo. O kadangi paauglystė ir taip yra lūžio etapas, šios patirtys gali tapti dar aštresnės ir skaudesnės. 

Galbūt galėtumėte ką nors papasakoti apie Australijos vaikų bei paauglių literatūros situaciją? Ar ten egzistuoja kokie nors apdovanojimai vaikų bei paauglių rašytojams, ar vyksta kokios nors skatinimo programos, kaip Lietuvoje, pvz., „Augu skaitydamas“, ar apskritai vaikų ir paauglių literatūra sulaukia visuomenės dėmesio?

Australija kultūrine prasme yra labai jauna šalis, jauna ir jos literatūra. Pirmųjų kolonizatorių vaikai skaitė britiškas knygas, tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje‒dvidešimtojo pradžioje ėmė formuotis literatūra, kurią jau galima vadinti australiška. Vaikų literatūra suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, atsirado ir seniausiųjų Australijos gyventojų aborigenų parašytų kūrinių.
Dabar literatūrinių apdovanojimų esti labai daug, jiems aptarti reikėtų atskiro straipsnio. Tarkime, Metų vaikų knygos apdovanojimai suskirstyti į smulkesnes kategorijas, tokias kaip ankstyvosios vaikystės knyga, jaunesniojo amžiaus, vyresniojo amžiaus, paveikslėlių knygos. Kasmet vykstančiuose Australijos knygų industrijos apdovanojimuose, be kitų kategorijų, yra du atskiri apdovanojimai jaunesnio ir vyresnio amžiaus vaikų knygoms.
Paauglių literatūra yra ir populiari, ir skaitoma, ir ganėtinai įsitvirtinusi. Galima pastebėti didžiulę stilių įvairovę ‒ nuo realistinio kalbėjimo iki siurrealizmo, distopijos, arba kaip tik itin asmeniško, netgi poetinio, dienoraštinio rašymo. Paaugliams (paprastai skiriamos dvi amžiaus kategorijos, 12‒15 ir 15‒18 metų) ‒ ir vampyrų, ir fėjų istorijos, ir atviri dienoraštiniai pasakojimai. Nėra neleistinų temų ‒ rašoma ir apie nepagydomas ligas, ir apie prievartą, savižudybes, religiją, ateitį, paauglių nėštumus, homoseksualumą, depresiją. Beje, populiarėja komiksų, scenarijų formatai. Dabar čia neįtikėtinai išpopuliarėjusi amerikiečio Johno Greeno knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, kurią skaito, beje, visi ‒ nuo mažesniųjų iki suaugusiųjų. Ši knyga, kaip ir nemažai kitų, iliustruoja, kad ribos tarp vaikų, paauglių ir suaugusiųjų knygų kartais yra ‒ pasikartosiu ‒ labai sąlyginės.

Pagal knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ neseniai pastatytas filmas. Beje, Lietuvoje jis sulaukė didelio populiarumo, ypač tarp jaunų žmonių. Filmas mane kiek nuvylė, įdomu, kokią literatūrinę vertę turi knyga. Galbūt matėte šį filmą ir skaitėte knygą ir galėtumėte palyginti? Ką apskritai manote apie knygų ekranizacijas? Gal tai vienas iš vykusių būdų išpopuliarinti knygas?

Neteko žiūrėti šio filmo, todėl negaliu palyginti su knyga. Prisipažinsiu, dažniausiai renkuosi knygą, nes man labiau prie širdies skaitymo malonumas. Kita vertus, tikiu, kad gera ekranizacija gali išgelbėti ne itin gerai parašytą knygą, o kai kurios knygos tiesiog sutvertos atsidurti kino ekranuose.

O kokia verstinių jaunimo knygų padėtis Australijoje? Ar nėra taip, kad neseniai suradusi savo literatūrą šalis būtų griežtesnė kitų tautų literatūrai ir nenoriai ją įsileistų?

Formuluočiau kiek kitaip: kai leidybos rinka perpildyta anglakalbių (australų, amerikiečių, britų, kanadiečių ir kt.) autorių kūriniais, kita kalba parašyta knyga turi būti išskirtinė, kad išsikovotų kelią į knygynų lentynas. 

Užsiminėte apie Australijos jaunimo literatūros temas. Jei sekate lietuvių jaunimo literatūros naujienas, kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardyti tarp šių šalių literatūros? Kaip suprantu, australų literatūra pasižymi drąsiomis temomis, kalba apie skaudžias socialines problemas. Lietuvių literatūrai to tikriausiai trūksta...

Sutinku su Jūsų pastebėjimu. Tačiau pabrėžčiau dar vieną, turbūt esminį į akis krentantį dalyką: palyginti nedaug autorių rašo paaugliams. Vaikų literatūros apstu, o štai jaunesniųjų paauglių ir jaunimo ‒ daugiausia verstinė. O juk plėtojant šios literatūros tradiciją atsirastų ir atviro, autentiško kalbėjimo skaudžiomis temomis, ir taip reikalingos įvairovės.

Tikra tiesa – iš tiesų knygų paaugliams, ypač – gerų knygų labai trūksta. Įdomu, kas nulemia tokias tendencijas, jog vaikams rašoma daug, o skaitytojų paauglių auditorija, jų problemos apeinamos?

Išties nežinau. Gal tradiciškai daugiau dėmesio buvo skiriama vaikų literatūrai. Bet manau, kad vis daugiau kalbant apie paauglių literatūrą, leidykloms skiriant jai dėmesio, daugės ir gerų paaugliams skirtų knygų.

O Jūs pati, Akvilina, mieliau skaitote vaikams ar paaugliams skirtas knygas?

Mieliausiai ‒ knygas, kurios gali bet kokio amžiaus skaitytoją priversti pamiršti laiką.

Interviu skelbtas Literatūros ir meno portale.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...