2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

2014 m., gruodžio 9 d., antradienis. Duoklė poezijai, duoklė vėjui


Vainiaus Bako eilėraščiai į mano sąmonę įsirėžė 2008 metais, kai jaunųjų filologų konkurso metu tvirto, bet drauge ir švelnaus, melodingo balso savininkas Vainius Vilniaus Universiteto V. Krėvės auditorijoje per vakarinius dalyvių poezijos skaitymus, kai nė vienas iš jaunųjų filologų nedrįso pirmas lipti į sceną ir atrodė, kad poezijos vakaras baigsis poezijai neprasidėjus, drąsiai užlipo ant pakylos ir savuoju „Sergi, mano angele sarge, sergi“ davė startą skaitymams. Iš tų metų konkurso atmintyje neliko veik nieko, o Vainius ir jo poezija liko. Paskui tapau studente, sužinojau, kad rašytojai bei poetai skirstomi į jaunuosius (iki trisdešimt penkerių metų) ir vyresnius, kad jaunų rašančių žmonių yra daug, kur kas daugiau, nei galima sutikti jaunųjų filologų konkursuose, ir kad rašo tie žmonės kur kas geriau, nei jaunųjų filologų konkurso dalyviai, susipažinau su kai kuriais iš tų poetų ir su visų aktyviau besireiškiančių tekstais, radau patinkančios ir mažiau patinkančios, įdomios ir nuobodesnės jaunųjų poetų kūrybos, bet iki šiol Vainiaus balsas (ir čia turiu omeny ne tik tai, kaip jis skaito, bet ir tai, ką rašo) man liko vienas skambiausių. Todėl ir šis tekstas bus labiau ne recenzija, o pasidžiaugimas, kad poetas, kurį vertinu, išleido naują poezijos knygą, jau trečią: pirmoji, „Lietaus spalvos“, moksleiviškų eilėraščių knygelė išleista 2003 metais, antroji, jau ne eilėraščių, o poezijos knyga „Pretekstai“ – 2009 metais. Trečioji, šiemet išleista knyga pavadinta „Kas vėjo – vėjui“.
           
           Vainiaus Bako vardas man, kuriai poezijoje labai svarbu klasikinė, rimuota eilėraščio forma, siejasi visų pirma su tradicinės formos išlaikymu – bent jau poezijos skaitymų metu poetas dažniau skaito muzikalius, dainingus tekstus. Knygoje iš šešiasdešimt devynių eiėraščių daugiau nei pusė – keturiasdešimt septyni –  rimuoti. Kažkada po to minėto jaunųjų filologų konkurso dalyvavau kitame, kur kažkoks poetas, o gal tekstų skaitytojas su dalyviais pasidalino pastebėjimu ar nuomone, kad puiku, kai jauni žmonės nualintai eilėraščio formai leidžia pailsėti ir rašo verlibru, tačiau kiekvienas rimtas poetas, anot jo, privalo mokėti parašyti sonetą. Vainius moka. O kitąsyk, jau daug vėliau, literatūrologas ir humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto studentų siaubas P. V. Subačius kalbėjo, kad poezija yra tada, kai atsimenama. Galiu prisiminti: „Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti / šį kerintį vaizdą – pasaulis mažesnis už bitę. / Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują, / laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.“ (p. 128) Dar daugiaukai kurios Vainiaus eilėraščių eilutės turi galią egzistuoti savarankiškai, be viso teksto, ir apibendrinti būtį. Sakytume, tai tos eilutės, kurias Visata padiktuoja poetui su uždaviniu iš jų sukurti eilėraštį. O Visata dosniai diktuoja toli gražu ne kiekvienam rašančiajam, ne kiekvienu rašančiuoju ji pasitiki ir patiki savo paslaptis. Ir kai kartais poetas nuvilia Visatą, eilėraštyje palikdamas netvarumo, nugvelbtų eilučių, nenatūralių palyginimų ir nežinojimo, ką pasakyti tekstu, įspūdį („Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga, / gal ankstyvas pavasaris bus. / Visa tai gal atrodys prasminga, / o išties – tai visai nesvarbu.“ (p. 36) “pasaulis mokosi nebūti (p. 34)), greit tai kompensuoja kitais eilėraščiais.
Vainiaus eilėraščiai – intymūs išsikalbėjimai ir pasikalbėjimai. Keletas jų (jei teisingai skaičiuoju – trys) užrašyti su dedikacija mylimajai, dar vienas spaudoje publikuotas su ta pačia dedikacija, tačiau dedant eilėraščius į knygą, ji nuimta. Ir tuose su paskyrimu, ir kituose neišsigąstama atviros erotikos: „Aš kopsiu krūtų kalneliais / Sizifo akmens ridenti“ (p. 17), “Ir kaip Jėzus aš mirsiu laimingas / ant kryželio tarp tavo krūtų…” (p. 36), “Tu esi man nuoga pasirodžiusi, / pasilik dar trumpam. Amžinai.“ (p. 65), “Begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema / ir kad šiąnakt ji man atsiduoda // neplikyta kava, lietumi ir mėlynių vynu“ (p. 66) (nors pastarosiose eilutėse kalbama gal ne tiek apie vyro ir moters artumą, o apie poeto ir poezijos). Meilės motyvas – vienas ryškiausių šioje knygoje. Lyrinis jis nuolatos kreipiasi į idealizuotą, žaismingą lyrinę ją, kalbina, iškalba švelnumą - „Savo skruostais primena madoną, / kai nekenčia, jai atrodo – myli. / Iš jos delno žiemą lesa zylės“ (p. 70), lyrinis subjektas ne tik myli, bet yra mylimas – „Nudegusi pirštus nuo mano skruosto, / slepi rankas į šilko kišenes - / pūslėti pirštai lieka nuo manęs, / bet kitądien tą patį veidą glosto.“ (p. 75). Taigi Vainiaus poezija kupina gyvasties godulio, meilės išgyvenimų, troškimo mėgautis gyvenimu – viskas taip, kaip ir turėtų būti jaunam žmogui, jaunam poetui.
  Kalbamasi eilėraščiuose ne tik su mylimąja, keliuose tekstuose išryškėja pastanga užkalbinti, atkreipti į save kitų poetų dėmesį. Eilėraščio „Be dūmų“ epigrafu pasirinkta citata iš Maironio kūrybos, šitaip, matyt, norint parodyti savo santykį su poetu, tam tikrų vertybinių nuostatų sutapimą – „Tiktai ne ramybės man reikia – vis trūksta ugnies / iš degančio žaizdro, rūdijančių žnyplių Hefaisto“ (p. 12) – kaip Maironio, taip ir Vainiaus lyrinis subjektas trokšta pavojų, nes tik kova užtikrina nemarumą. Eilėraštis “Viskas, ką norėjote sužinoti apie ją, bet nedrįsote paklausti” savo lyrine situacija ataidi iš Arno Ališausko eilėraščio “Viskas apie jį” bei Aivaro Veiknio eilėraščio su paskyrimu A. Ališauskui “Dabar jau tikrai viskas”; A. Ališausko bei A. Veiknio poetinio diskurso lyrinio jo keitimas lyrine ja gali pasirodyti provokatyvus ir sąmoningai įžūlus mėginimas įsirašyti į poetų gretas. O štai eilėraštyje “Miegančiųjų pokalbiai” pamatyti jį Vainius kviečia Donaldą Kajoką bei Rimvydą Stankevičių, žaisdamas šių poetų eilėraščių motyvais: epigrafe užrašytos D. Kajoko eilutės “ar mane sapnuosi? Būtinai / ką į guolį kviesies? Vis tą patį”, o priešpaskutiniame posme peerašomos R. Stankevičiaus eilutės. Palyginimui: R. Stankevičiaus eilėraštyje “Agonija Getsemanės sode” rašoma – “Mano pirštuos jau gęsta šviesos. / Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos / Sniego kąsniais laukuos išbarstytas… / Postą perduodu, labas rytas… // <…> Tau palieku įpūsėtą pūgą žodžiais rašytą - / Gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto…” (Iš R. Stankevičiaus knygos “Patys paprasčiausi burtažodžiai”, p. 99). O Vainiaus eilėrašty užrašyta taip: „Tu jau kelkis, o aš ilsėsiuos - / keičias pamainos, angele sarge“ (p. 131) Paminėtinas ir eilėraštis “Legionieriaus ruduo”, formos trapumo, laikinumo įspūdžiu, o taip pat ir vaizdiniais – asiliukas, zylės - primenąs D. Kajoko eilėraščius. Pasitikiu Vainiumi kaip poetu, tikiu jo tekstais, todėl neabejoju, kad minėti dalykai yra ne kūrybinės minties sutapimas, kitaip dar vadinamas plagijavimu ar kopijavimu, o jaunatviškai drąsus žingsnis į poezijos Olimpą, poetų, kuriuos skaito ir turbūt vertina, kalbinimas.
Ką dar galima pasakyti apie paskutinį mohikaną (rimuoti mokantį lyriką) Vainių? Tikriausiai kažką apie eilėraščiuose ryškų tėvo paveikslą, apie antikinius motyvus, apie ironišku žvilgsniu fiksuojamą buitį, apie subtilumą, švelnumą ir dainingumą, apie iš klasikinės literatūros tekstų į poeziją atėjusius simbolius, apie kalbėjimą apie tai, kas yra poezija, apie savo kaip poeto savasties paieškas, apie knygos struktūrą, svarstyti, ar knyga išliks, arba nieko nebesakyti, atsiversti atsitiktinį knygos puslapį, pvz., 21, ir leisti kalbėti pačiam Vainiui, poetui jau be dirbtinai klijuojamos „jaunojo“ etiketės, o tiesiog geram poetui.

Recenzija publikuota jaunimo žurnale Pašvaistė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos lig...